Vienas žymiausių XX amžiaus rašytojų Marcelis PROUSTAS (1871–1922) sėdėdamas ant debesies džiaugiasi: jo gerbėjų armija tik auga. Juolab kad iš toli šis vyras atrodo daug patraukliau nei savo amžininkų atmintyje.
SKAIČIAI. Jį išgarsino septynių tomų veikalas „Prarasto laiko beieškant“, į Guinnesso rekordų knygą įtrauktas kaip ilgiausias iš kada nors parašytų romanų. Apskaičiuota, kad prarasto laiko paieškoms Proustui prireikė beveik dešimties milijonų spaudos ženklų... Jis skundėsi, kad rašytojo darbas – siaubingas. Matyt, turėjo omenyje ne kūrybą, o jos perkėlimą į popierių ir dar kelis milijonus ranka braukytų, taisytų žodžių. Darbas vargino ir dėl to, kad Proustas visada rašė lovoje: pusiau gulomis, kelius naudodamas kaip stalą. Paskutinius trejus metus išvis nesikeldavo.
VAKARĖLIŲ LIŪTAS. Kas jo pasigedo? Pirmiausia aristokratai. Paryžiuje buvo manoma, jog Proustas ir jo bičiulė grafienė Anna de Noailles yra įdomiausi sostinės personažai, kuriuos būtina kviesti į vakarėlius, kad svečiai neliūdėtų. Proustas buvo ekscentriškas, turėjo puikų humoro jausmą, mokėjo žavėti. Tačiau jo stilius ir talentai buvo veikiau velniškos nei dieviškos kilmės.