„Reikėjo elgtis taip, kad pinigų reforma žmonėms nebūtų pernelyg skausminga, kad nebūtų per daug piktų reakcijų ir ašarų. Ir sutvarkyti Lietuvos ūkį: iš apyvartos išimti milijonus spausdintų talonų, suvaldyti infliaciją ir įvesti tvirtą litą. Pavyko per pusę metų, nors ir patiems atrodė, kad tai – neįmanoma“, – į prisiminimus neria bene garsiausias šalies bankininkas Romualdas VISOKAVIČIUS. Lygiai prieš trisdešimt metų, 1993-iųjų birželio 25-ąją, Lietuvoje buvo įvesta nacionalinė valiuta, o jis imtas vadinti lito tėvu.
Ponas Romualdas pasitinka su muzika – tokia, kokia skambėjo jųdviejų su žmona Birute jaunystės laikais. „Tuo laikotarpiu, kada ji mane suviliojo... Nors Birutė visą laiką bando sakyti atvirkščiai“, – juokiasi šeimininkas. Ponia Birutė tik šypsosi ir dosniai vaišina kava su pyragu – ekonomistė, profesorė, politikos veikėja, jau kone 60 metų puoselėjanti gražią šeimą, ilgus pokalbius apie pinigus ir litus mieliau palieka vyrui. Prie savo nuopelnų priskiria darbą tuomečiame Kauno politechnikos institute ir Vilniaus universitete, rūpinimąsi šeima – vyru ir dviem vaikais. Tačiau akivaizdu, kad vienas be kito jie nebūtų tiek pasiekę ir nuveikę.
Pone Romualdai, kaip jūs tapote bankininku?
Tuo metu buvo vertinami tarnavusieji kariuomenėje ir baigusieji aukštąjį mokslą. Pirmiausia dirbau įvairiuose fabrikuose: Juliaus Janonio popieriaus, „Dirbtiniame pluošte“, „Elektros“ gamykloje, tapau Išradėjų ir racionalizatorių biuro vadovu. Nuo to ir prasidėjo mano karjera.
Įvyko taip, kad tuometis SSRS Statybos banko Lietuvos respublikinio banko Kauno skyriaus valdytojas staiga susmuko savo kabinete šalia darbo stalo – infarktas. Gydytojai jam griežtai uždraudė dirbti. Kauno valdžia išsikvietė mane: „Matome, kad esi baigęs inžinerinę ekonomiką, tarnavęs. Tavo visi duomenys tinkami užimti banko Kauno skyriaus valdytojo pareigas.“ Man – kaip šaltu vandeniu už kalnieriaus! Svajojau dirbti gamykloje vyriausiuoju inžinieriumi, gal net vadovauti fabrikui, bet tikrai ne bankui!