Liudas Mikalauskas – apie tėvystę, ypatingą maldą su dukra Gintare ir iš savo tėčio paveldėtą savybę

„Tėvystė – tai vis nesibaigianti skola, ne iki galo parodyta meilė, – netikėtu pasvarstymu apie tėvystę dalijasi Liudas Mikalauskas. – Kad ir kiek laiko praleidi namuose su vaikais, kad ir kiek skiri jiems dėmesio, bandai lauktuvėmis atpirkti per gastroles prarastą laiką – to niekada nebus iki galo pakankamai. Žiūri į savo atžalas ir vis atrodo, kad kažko dar jiems nedavei...“

Natūralu, kad bandydami kompensuoti laiką, tėvai dažnai vaikus palepina. Savo „kaltę“ taip išperkate ir jūs?

Žinoma, mano vaikai labai mėgsta, kai grįžtu namo su lauktuvėmis, bet dažniausiai tai būna smulkmenos. Tiek aš, tiek žmona Sigita nesistengiame jų lepinti, bet jiems tikrai visko užtenka. Man atrodo, šiais laikai vaikai turi visko daug, kad net nežinau, kiek įmanoma dar norėti. Kai prisimenu savo vaikystę... Lepino ir mus, bet tiek visko tikrai neturėjome, kiek turi dabartiniai vaikai. 

O kuris visgi namuose turi griežtesnį balsą – jūs, ar žmona Sigita?

Nei vienas, nei kitas nesame griežti. Labiau tiktų žodis „reiklūs“. Neslėpsiu, kad esu emocionalus ir galiu labai greitai užsidegti. Gėda pripažinti, bet kai prarandu kantrybę, pakeliu balsą, o tada iškart manyje įsijungia gailestis. Pasižadu sau daugiau niekada nekelti balso, praeina dvi valandos, ir vėl tas pats. Gal solistams kitaip neišeina (juokiasi).

Vaikai žino tėčio silpnąsias vietas?

Dabar pagrindinis vaikų prašymas būna gauti telefoną... Turbūt su tuo susiduria ne viena šeima. Išprašyti telefono iš manęs jiems niekaip nepavyksta, tačiau kai ateina svečių, jie jau žino, kad galės išsireikalauti. Supranta, kad tėvai dabar užsiėmę ir būtinai pasinaudos ta proga. 

Tačiau be viso to, jie turi ir labai gražių mielų norų bei žino kaip tėti „užliūliuoti“. Pavyzdžiui, mano vyresnėlė Gintarė yra labai talentingas vaikas – su ja skaitome knygas nuo pat vaikystės, tad dabar ji moka skaityti ir pati. Kai Gintarė nori dėmesio, ji jau žino, kad gali mane pasikviesti paskaityti knygą. Taip ji puikiai mane užmigdo (šypsosi).

O Jonas – mūsų mažylis. Jam nereikia žinoti tėvų silpnų vietų, nes vien savo buvimu ir švelnumu jis pavergia širdį...

Dažnai dukros turi tvirtą ryšį su tėčiais, o štai berniukai neretai būna tikri mamyčiukai. O kaip jūsų atveju?

Prisimenu, kai sužinojome, kad turėsime antrą vaiką berniuką, pagalvojau, kaip bus galima pamilti sūnų, kai taip be proto mylime savo dukrą. Tačiau, kai pirmąkart jį paėmiau ant rankų, klausimų nebeliko. Meilė vaikams paprasčiausiai nedaloma.

Bet visgi, šioje mintyje yra tiesios. Nors abu vaikus mylime vienodai ir abiems skiriame tiek pat dėmesio, visgi Jonas yra labiau mamos vaikas, o štai Gintarė – mano. Jai tėvo dėmesys atrodo tarsi svarbesnis, su manimi bando susirasti vis kokių veiklų.

Pavyzdžiui, kartu mes turime vakarinės maldos tradiciją, kurią sukalbame tik mudu. Anksčiau sukalbėdavome rožančiaus dalį, tačiau vėliau sutrumpinom iki kelių pagrindinių maldų. Čia jau toks mūsų ritualas. Jonas taip pat ateina paklausyti, bet jam kol kas dar kiti dalykai rūpi.

Kartu su dukra ir koncertuojame. Visai neseniai dainavome Šeimų šventėje. Tikrai nebruku jai tos minties, kad būtų muzikos pasaulyje, tačiau jai tai gaunasi savaime. Ji groja kanklėmis, neturi scenos baimės, tad kartu šventėse tenka ir padainuoti. Tiesa, ir mūsų Jonukas turi labai gražų balsą. Būna Gintarė padainuoja pro šoną, o štai sūnus visada pataiko į toną.

Matyt, visas užkoduota mūsų atžalų kraujyje (šypsosi).

O kaip patį vaikystėje auklėjo jūsų tėtis Viktoras Mikalauskas? Galbūt jo skiepytas vertybes perduodate ir savo vaikams?

Mano tėtis nebuvo linkęs manęs auklėti iš edukacinės, meninės pusės. Jis yra ypatingai darbštus, nagingas ir talentingas įvairiems ūkio darbams. Visada norėjau būti kaip jis – stengiausi pats kažką susimeistrauti, pastatyti, pakalti, nušienauti ir t.t.

Kadangi nuo mažens sukausi ūkio darbuose, man tai nesvetima ir dabar. Juolab, kad gyvename kaime ir čia darbų tikrai netrūksta. Šias vertybes perduodu ir savo vaikams. Žinoma, jie dar maži, tačiau kartu mes praleidžiame daug laiko prie ūkio darbų, bitelių priežiūros. Tikiuosi, kad darbas nesvetimas bus abiems vaikams, tačiau labiausiai norėčiau, kad senelio darbštumas persiduotų mūsų Jonui. 

Ar jau esate sulaukęs labiausiai įsiminusios dovanos iš savo mažylių? Juk jie dažnai gali nustebinti.

Aš esu žemaitis, mano žmona aukštaitė, o mes gyvename Suvalkijoje, tad ir vaikai čia eina į mokyklą. Praėjusiais metais Jonukas grįžo iš darželio ir panoro Tėvo dienos proga man pasakyti eilėraštį. Kadangi jo mokytoja suvalkietė, griuvome iš juoko kai mūsų penkiametis savo tėčui, tikram žemaičiui, eilėraštį išrėžė suvalkietiškai... Šios dovanos nepamiršiu dar ilgai (juokiasi).

Fotogalerija: