Liūdna be priežasties? Priežastis yra, sako mokslininkai

Procesai smegenyse

Dalies žmonių smegenys yra jautresnės stresui. Mokslininkai vis dar tiria biocheminius skirtumus, tačiau žinoma, kad tų žmonių, kurie jaučiasi depresyviai, smegenyse trūksta cheminių medžiagų serotonino ir norepinefrino (noradrenalino). Daliai jų išspręsti šią problemą padeda antidepresantai, skatinantys laimės hormonų gamybą. O likusieji nejaučia pagerėjimo. Paskutiniai tyrimai rodo, kad taip nutikti gali, nes mūsų smegenys skirtingai apdoroja galaniną, kuris padeda mums atsitiesti po sunkių patirčių.

Be to, nuotaiką ir sveikatą išderinti gali ir sutrikusi skydliaukės veikla.

Oras

Ir (šįkart) kalbame ne apie tai, kad šalta, drėgna, vėjuota ir nėra sniego (jis tikrai būtų geriau nei purvas ir drėgmė). Saulės trūkumas, sutrumpėjęs laiko gryname ore praleidimas gali sukelti depresyvių nuotaikų, melancholiją, ir kai kuriems tai pasireiškia stipriau. Didesnė grėsmė susirgti sezonine depresija – moterims. Taip pat – tuomet, kai trūksta motyvacijos, miego, pasikeičia apetitas.

Vitaminas D

Beveik visiems lietuviams šaltuoju sezonu trūksta vitamino D. Tai yra susiję su saulės trūkumu (pabuvus saulėje penkiolika minučių, organizmas pradeda gaminti šį vitaminą), taip pat – su suprastėjusia mityba žiemos metu. Šio vitamino trūkumas yra susijęs su depresijos atsiradimu.

Vienatvė

Tai šiuolaikinio pasaulio rykštė, o gal – pasekmė. Esmė ta, kad mūsų protėviai gyveno bendruomenėmis. Tai garantavo saugumą ir stabilumą. Būti vienam reiškė būti atstumtam bendruomenės. Ir nors grėsmės mūsų saugumui nebeliko (t. y. mūsų negainioja laukiniai žvėrys), mūsų smegenys neevoliucionavo tiek, kad tai priimtų. Todėl vienatvė mums sukelia blogą nuotaiką ir stresą. Mokslininkų pastebėta, kad pakanka, jog mus atstumtų vienas žmogus (antra pusė, šeimos narys, draugas, kolega...), ir smegenyse sureaguoja tie patys centrai, kurie reaguoja į fizinį skausmą. Vis tik geriausia išeitis – mėginti atkurti senuosius socialinius ryšius ir ieškoti naujų.

Mūsų vidinis kritikas

Kiekvieno mūsų viduje slypi vidinis kritikas, kuris yra linkęs teisti ir kritikuoti, kai bandome kažką naujo ar kai kas nors nepasiseka. Už viską, kas mūsų gyvenime buvo ar yra negatyvaus, save drožiame iš peties. O jei nutinka kas nors gero, patariame sau ilgai nesidžiaugti, nes tai neva ilgai netruks. Kitaip tariant, mes patys save ir sužlugdome. Kur čia besijausi gerai, kai nesutari pats su savimi! Ir tai būdingiau moterims, kurios ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su savimi linkusios kalbėti daugiau nei vyrai.

Kaip šitą bėdą spręsti? Pirma – atkreipti dėmesį, ką gi mes, t. y. tas vidinis kritikas, sako. Antra – suteikti tam vidiniam kritikui pavidalą ir net vardą – faktas, kad toks negeras dalykas negali atrodyti gerai. Tai gali būti tas internete labai paplitęs piktas katinas, ledo karalienė ar... Grinčas. Pasikalbėkite su tuo Grinču, paprašykite (gražiuoju ar piktuoju) leisti jums nuo jo pailsėti.

Per dideli lūkesčiai

Siekti svajonių ir turėti vilčių – puiku, bet kas kita – turėti per didelių lūkesčių. Neišpildyti lūkesčiai mus labai nuliūdina. Juos mes taikome ir sau, ir aplinkiniams, ir jaučiamės nusivylę, kai viskas pasisuka ne taip, kaip „turėjo“. Jeigu tikimės, kad pasaulis suksis taip, kaip norisi mums, nusivylę jausimės visada. Tokiais atvejais labai padeda žvelgimas į situaciją tarsi iš šono. Ir – gerų dalykų, nutikusių mūsų gyvenime ir kasdienybėje, fiksavimas.