Liūdna žinia: netekome specialiųjų operacijų pajėgų kario, įkūrusio „Gabrieliaus karių“ paramos fondą

Užsispyręs mažo miestelio gyventojas, tapęs elitiniu kariu

Donato vaikystė prabėgo Kėdainių rajone – Akademijos miestelyje. Pasak jo draugo Mindaugo, jau čia išryškėjo Donato savybės, kurios vėliau lydės jį visą gyvenimą.

„Gimnazijoje jis ne tik sprendė matematikos uždavinius ar deklamavo Maironį, bet ir išmoko, kaip svarbu turėti savo nuomonę – net jei ji susijusi su mokyklos valgyklos kotletais“, – prisimena vaikystės draugas.

Tačiau didžiausią Donato gyvenimo posūkį lėmė 2001-ieji metai, kai jis prisijungė prie Lietuvos kariuomenės ir pradėjo tarnybą Ypatingosios paskirties tarnyboje (YPT).

2002 m. Donatas po sunkių treniruočių, atrankų ir išbandymų užsitarnauja „Žaliuko“ kvalifikacinį antsiuvą. Šis įvertinimas apibūdina aukščiausios kvalifikacijos specialiųjų operacijų karį. Jo suteikimas reiškia, kad karys pasiekė aukščiausią lygį.

Kartais užknisantis, bet niekada neapviliantis

15min pateikia Donato kovos ir vaikystės draugų pateiktus prisiminimus. Kadangi jie yra buvę arba dar esami SOP operatoriai, saugant jų tapatybes jų vardai straipsnyje yra pakeisti.

Donato kovų draugas Robis prisimena savo pažintį su juo: „Susipažinom iš karto po atrankos etapo, kai pradėjome kursus. Vaikinas iškart pasirodė kaip iniciatyvus, „landus“ gerąja prasme, žingeidus, o su savo pasiūlymais ir visus tuo metu „užknisantis“ kolega. Galvojome: koks čia paukštis, kai visiškai nieko nepažįstantis taip atvirai ir nuoširdžiai įsilieja į kolektyvą. Tai parodė, ko dažnai trūksta kitiems – gebėjimą atvirai prisistatyti komandai, kuri gali tavimi pasitikėti, tikėti ir remtis sunkiomis akimirkomis.“

„Juk mūsų bendruomenei to ir reikia – tikro pasitikėjimo, žinojimo, kad nesame vieni. Sakyčiau, komandos tarpusavio supratimo, kad užduotys būtų atliktos tinkamai ir laiku. To mus mokė ir tai mums skiepijo nuo pirmos minutės mūsų pirmieji vadai. O tarnybos šūkis įpareigojo išlaikyti stiprią dvasią ir nenugalimą ryžtą – „Neapvilk!“, – prisiminimais apie Donatą dalinasi Robis.

Partneris Tairas, kuris vos nesudorojo vertėjo

Donatas tarnybą pradėjo kartu su savo ištikimiausiu keturkoju bičiuliu Tairu – šunimi, kuris ne tik vykdė sudėtingas užduotis ir dalyvavo operacijose, bet ir tapo neatsiejama komandos dalimi.

Misijose į užduotis Donis eidavo kartu su Tairu. Šuo buvo puikiai dresuotas. Pasak Mindaugo, jis mokėjo ne tik atpažinti kvapus ar judesius – jis mokėjo skaityti situacijas, žmones, net uniformas, kurias vilkėdavo vietiniai.

Mindaugas prisimena nutikimą Afganistane, kai kartą jis naktį prabudo vedamas gamtos šauksmo ir išėjo iš savo konteinerio. Tuo metu jų bazėje buvo įprasta tamsa – vos keli žiburiai.

„Ėjau gerai pažįstamu taku, kai netoliese, prie vertėjų konteinerio, pastebėjau baltai apsirengusią figūrą. Tai buvo vienas iš vertėjų – nieko neįprasto. Bet kažkas viduje suvirpėjo. Sustojau, atsisukau ir tada pamačiau. Iš tamsos tyliai, kaip šešėlis, išniro Tairas. Jis jau buvo įsibėgėjęs, pasiruošęs šokti ant jo paties identifikuoto taikinio“, – prisimena Mindaugas. Tik vyro garsus šauksmas Tairą sustabdė ore.

Pasirodo, Tairas jau buvo užfiksavęs figūrą anksčiau, įvertinęs kaip įsibrovėlį į bazę ir priėmęs sprendimą apsaugoti šeimininką.

„Gabrieliaus karių“ pradininkas

SOP pajėgose praleidęs 15 metų Donatas ėmėsi naujų iniciatyvų. 2017 m. buvo įkurtas fondas „Gabrieliaus kariai“. Jo užuomazgos ir šaknys – dar seniau įkurtas klubas „Aitvaro Gijos“. Nors šių dviejų organizacijų veikla skyrėsi, „Aitvaro Gijos“ tapo tvirtu pagrindu, ant kurio buvo pastatytas fondas „Gabrieliaus kariai“. Donatas buvo vienas iš šios idėjos pradininkų, įkūrėjų ir vedlių.

SOP kariams skirto paramos fondo veikla peržengė Lietuvos ribas – buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Lenkijos Specialiųjų pajėgų GROM karo veteranų organizacija. Vėliau Donatas taip pat buvo pakviestas bendradarbiauti su JAV SEALS (jūrų ruoniai) analogišku fondu. Tai buvo didžiulis įvertinimas, tačiau dėl sveikatos problemų nuvykti ir sutarties pasirašyti nepavyko.

Prastėjant sveikatos būklei ir onkologinei ligai pradėjus diktuoti savo sąlygas, Donatas perdavė labdaros ir paramos fondo „Gabrieliaus kariai“ vairą kitiems, kurie laikui bėgant fondo pavadinimą pakeitė į „Broliai Aitvarai“.

Humoras lydėjo visą gyvenimą

Viena iš kolegų prisimenamų Donato savybių yra jo humoro jausmas. „Bičiuliai neretai jam kartodavo, kad jis visada žino, ką ir kada pasakyti, kad prajuokintų kitus“, – prisimena Donato draugas Mindaugas.

Pasak jo, humoras jam buvo kaip rytinė kava – būtinas. Donatas dažnai juokaudavo, kad jei nebūtų pasirinkęs socialinių mokslų, būtų tapęs komiku. Savo šmaikštumą jis taikė visur – darbe, tarp draugų, net stovėdamas eilėje parduotuvėje.

Artimas bičiulis Dainius, taip pat išskyrė Donato humorą: „Jo humoro jausmas pramušdavo bet kokias tamsumas. Net tada, kai kovėsi su klastinga liga, jis išliko savimi – nepalūžęs, juokaujantis, skelbiantis anekdotą, kuris paskutinėmis dienomis išspaudė nuoširdų mūsų visų juoką. Ir tuo vienu sakiniu – šmaikščiu, taikliu, netikėtu – jis dar kartą parodė, kad žmogaus dvasia yra stipresnė už kūno silpnumą“, – sako Dainius.

Donato kovos draugas Robis sako, kad jo humoras buvo išskirtinis: „Jis mokėjo prajuokinti, padrąsinti ir, svarbiausia, būti šalia, kai to labiausiai reikėjo. Jo humoro jausmas buvo ne tik išskirtinis – jis gydė“.

Ne tik kariavo, bet ir kūrė

Prisimindamas Donatą Robis atkreipė dėmesį, kad tai buvo žmogus, kuris į gyvenimą žvelgė su šypsena, o į kitus – su pagarba ir rūpesčiu. „Vaikai jį matė kaip saugumo ir pasitikėjimo garantą, o suaugusieji – kaip žmogų, kuris laikėsi žodžio ir niekada neslėpė tiesos“, – prisimena kolega.

„Donatas visada buvo tas, kuris ateidavo, padėdavo, niekada nepraeidavo abejingai, visada užbaigdavo pradėtą darbą iki galo – tyliai, be skambių pareiškimų, bet su tvirta laikysena. Tai buvo žmogus, kurį jausdavai šalia net tada, kai nekalbėdavo. Jo buvime buvo stiprybė, veide – paprastumas ir nuoširdumas“, – atsiminimais apie draugą dalinasi Dainius.

Donis mokėjo įkvėpti, net kai pats kovojo su skausmu. Stovyklose jis tapo legenda – dėl jo net trijų metrų šuolis į ežerą tapdavo paprastu žingsniu.

„Jis nebuvo švelnus pataikautojas, bet iš jo pasakytas žodis visada turėjo svorį. Donatas gyveno taip, kaip norėjo – su pilna širdimi, kupina planų, juoko ir tikros draugystės. Jis ne tik kariavo, jis kūrė. Daugeliui jis buvo kaip brolis – net tiems, kurie jo neturėjo“, – sako Robis.

Mokėjo išklausyti, o suklupęs – atsikelti

„Jis buvo tas žmogus, kuris niekada neskubėdavo teisti – pirmiausia išklausydavo. Donatui artima buvo empatija, supratimas ir pagarba žmogui. Gal todėl žmonės jam taip lengvai atsiverdavo. Donatas visada rasdavo laiko nuoširdžiam pokalbiui. Jis tikėjo paprastais dalykais: kad nuoširdumas nugali kaukes, o juokas – net ir liūdesį“, – sako Mindaugas.

„Jis paliko pasaulį geresnį nei rado – o tai, ko gero, yra didžiausias žmogaus įvertinimas. Ir dabar, kur bebūtų, Valhaloje ar šalia mūsų atmintyje – jis šypsosi. Su ta pačia plačia, broliška šypsena. Ir mes vis dar jaučiam tą šilumą“, – kovos draugą prisimena Robis.

Aišku, kaip ir kiekvienas žmogus turėjo trūkumų: „Kartais ramiai neapgalvoti sprendimai nulemdavo Donato klaidas, bet ar jis sustodavo? Ar sutrikdavo? Bet jis niekada nesutrikdavo. Sakydavo: „Tik suklupau, o mane nuversti – pakankamai sunku!“, – bendrą laiką kartu prisimena Robis.