Liutauras Salasevičius ėmė pinti šviestuvus bei užuolaidas: „Pradedu ryte ir baigiu vėlai vakare“

Kaip jūsų gyvenimą paveikė praėjusių metų įvykiai?

Metai buvo sudėtingi ir neaišku, kada tas sunkumas pasibaigs. Juk mano bei komandos pagrindinė veikla buvo suknelių ir kostiumų siuvimas šventėms. Ana vasara buvo gan skurdi, ši – galbūt bus kažkiek judresnė.

Dar kovo pradžioje, prieš pirmąjį karantiną, su draugais nusipirkome kelionę į Tenerifę, kai visi ėmė masiškai grįžinėti iš visų užsienio šalių į Lietuvą visais įmanomais būdais. Išskristi turėjome gegužę – galvojome, kad iki tol viskas praeis. Tai buvo prieš metus – dabar tai atrodo juokingai. Kai „šovė“ karantinas, nesupratau, ko dabar imtis ir ką daryti. Visos išnuomotos suknelės buvo grąžintos, visi renginiai ir vestuvės – atšauktos.

Vienintelės įvykusios vestuvės karantino metu buvo su mūsų kurta juoda, gotiško stiliaus suknele. Vestuvės vyko antrąją karantino savaitę. Visus karantino metu įvykusius renginius, kuriuose buvo puošiamasi mūsų drabužiais, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Dabar jau lengva kalbėti, kai praėjo tiek laiko, esu iš tų žmonių, kurie greitai viską užmiršta. Tačiau, jei būtumėte paskambinusi anksčiau, pavyzdžiui, žiemą, būčiau tikrai „dėjęs kalbos“. Turbūt baisiausia primojo karantino metu buvo ta nežinia dėl darbų.

Tačiau prasidėjo įvairios video transliacijos, mane kviesdavosi patarimo darant makiažus. Paskutines pirmojo karantino savaites jau turėdavau žymėtis darbotvarkę į kalendorių, kad ko nors nepamirščiau.

Turėjote atsarginį planą, santaupų iš ko gyventi?

Neturėjau jokio atsarginio plano. Iš pradžių galvojau, kad karantinas tęsis tik 2 savaites, galėsiu pailsėti, atsikvėpti nuo darbų, pabūti sodyboje – tačiau, praėjus pirmoms dviems savaitėms, karantinas buvo tęsiamas dar 2 savaitėms, vėliau dar dviems ir taip toliau.

Pirmasis karantinas tikrai buvo netikėtas, tačiau antrajam jau buvau pasiruošęs. Gyvenau iš santaupų, kitų, papildomų darbų neprisigalvojau, bet radau širdžiai mielos veiklos.

Ėmėte pinti švietuvus, užuolaidas...

Pradėjau domėtis „Makrame“ pynimo technika. pamokytas Gintarės Čepukonytės, pyniau užuolaidas ir šviestuvus.

Taip pat dažiau sienas specialiu būdu su metalo dažais. Mokiausi ir gaminti vazonus iš betono.

Pirkau daug skirtingų „online“ mokymų ir visą žiemą uoliai studijavau įdomius dalykus.

Pasidalijęs keliomis nuotraukomis iš savo „Makrame“ bandymų, sulaukiau komplimentų, gavau ir pirmų užsakymų ir prašymų pravesti mokymus. Iš tiesų tas pynimo būdas – labai paprastas, pakanka vieną kartą parodyti.

Tai vieninteliai jūsų atrasti nauji hobiai?

Ne. Namuose turiu terasą, kurią norėjau papildyti vazonais, tad netrukus sumąsčiau bandyti pasigaminti juos iš betono. Baigiu visą terasą padengti drėgno betono purslais, iš 5 vazonų pavyksta gal tik 1, tačiau kai pavyksta, būna įspūdinga. Yra labai daug niuansų, tad vien tik „online“ kursų tikrai nepakanka, norėtųsi pasimokyti „gyvai“. Tikrai „faina“ veikla, kai neturi ką veikti.

Gimė nauja verslo idėja?

Ne, kadangi neturiu sukaupęs reikiamos patirties, savo pirmus darbus dovanojau. Vienas užuolaidas nupinti mano neįgudusiomis rankomis trunka apie dvi savaites, skiriant po gerą valandą kasdien. Šviestuvą pavykdavo nupinti per vieną dieną – bet pradėdavau ryte, o baigdavau vėlai vakare. Susikoncentruodavau ir... pindavau, pindavau, pindavau. Bent 6 „šustrus“ šviestuvus jau tikrai esu nupynęs.

Jus aplenkė koronavirusas?

Aš nesirgau. Per daug jo nebijojau, su pirštinėmis nevaikščiojau, kadangi akiniai man rasoja, miške vaikščiodavau be kaukės. Iš man artimos aplinkos irgi niekas nesirgo, išskyrus vieną draugę, kurios sūnus parnešė virusą iš mokyklos. Dabar jau esu paskiepytas, dėl to esu išvis ramus. Man buvo labai gaila tų žmonių, kurie turėjo dirbti iš namų kartu su vaikais, labai gaila aktorių, atlikėjų.

Anksčiau gimtadienius švęsdavote trankiai, neseniai praėjo „karantininis jūsų gimtadienis“. Kiek apmaudu dėl tokio sutikimo?

Ne...tiesiog atvyko draugai pasveikinti. Pernai išvis nieko nebuvo galima daryti – tik gavau šūsnį sveikinimų internetu, skambučiais ir žinutėmis. Pernai per mano gimtadienį snigo ir lijo, galvojau, kaži, kaip bus šiemet. Sakiau, kad visi, kas važiuos sveikinti, apsirengtų kaip į slidinėjimą arba į bulviakasį ir viskas bu gerai.

Ir sau, ir visiems siūlau neprisigalvoti per sudėtingų dalykų, kuriuos gali būti sunku įvykdyti, nes po to nebus ką kaltinti, tik save. Linkiu pasauliui optimizmo – kad neužsisėdėtume ant to mąstymo, jog viskas yra blogai. Labai rekomenduoju surasti veiklą, kuri padeda išsivalyti galvą.