Liutkų šeima laimėjo konkursą ir apsigyveno Norvegijos saloje: avių čia daugiau nei žmonių

Dar 1960 m. saloje buvo apie 150 gyventojų. Sala tuomet klestėjo: ant kabliukų kibo daugybė žuvų, augo ne tik avys, bet ir kiaulės bei karvės, vaikų gimdavo tiek, kad salynas netgi turėjo akušerę, kuri atplaukdavo priimti kūdikių. Bet pamažu žmonės išvyko: vieni – studijuoti, antri – dirbti, treti – ieškoti antrosios pusės.

Prieš dešimt metų gyventojų taip sumažėjo, kad liko grėsmė išnykti šios salos bendruomenei. Valdžia nusprendė ieškoti galimybių, kaip į salą pritraukti naujų gyventojų. Deja, keltis į vietą, kur siautėja atšiaurus vėjas, kur nėra ne tik kino teatro, bet kartais ir elektros, kraustytis niekas nenorėjo. Saloje tuo metu jau gyvenusi lietuvė pedagogė Vida vietos valdžiai pasiūlė į vieną didžiausių Lietuvos dienraščių įdėti skelbimą su pasiūlymu, apsigyventi nykstančioje saloje.

„Turėjau pomėgį skaityti skelbimus. Viename laikraštyje radau: „Jeigu esate socialus, komunikabilus, mėgstate gamtą ir turite didelę šeimą, Siorburiojaus sala kviečia jus“. Paskambinau nurodytu telefono numeriu, atsiliepė lietuvė. Pasikalbėjome, o po pokalbio nusprendžiau pabandyti ir nusiųsti mūsų šeimos CV“, – laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakoja Kornelijus Liutkus. 

Iki tol radijuje dirbęs Kornelijus paruošė šeimos CV: aprašė, nufotografavo ir išsiuntė. Netrukus šeima buvo pakviesta pirmajam pokalbiui. Išvykti gyventi į atokią salą pareiškė norą net 400 šeimų iš Lietuvos, tačiau Liutkams nusišypsojo sėkmė. Šią gyventojų paiešką prieš dešimtmetį nušvietė ne tik Lietuvos, bet ir Norvegijos žiniasklaida. Visi laukė, kas gi bus tie drąsuoliai, kurie galiausiai apsigyvens nykstančioje saloje.

„Kiekviename žingsnyje buvo žurnalistai. Mus kalbino, filmavo, visiems buvo keista, kaip galima norėti čia gyventi. Čia, pasaulio pakraštyje, paskutinis taškas iki pragaro“, – pasakoja lietuvių šeima.

Vaikų gyvenimas saloje – visiškai kitoks, nei bet kur kitur pasaulyje. Kol didmiesčių vaikai valandų valandas leidžia prie kompiuterių ar vaikšto nunarinę galvas į telefonus, mažieji salos gyventojai auga gamtoje ir kvėpuoja turbūt švariausiu įmanomu oru. Ilgiau pabuvus saloje, nuo oro grynumo net svaigsta galva.

„Parodykit man čia kriminalinę aplinką, parodykite man zujančius automobilius. Aš išleidžiu vaiką į mokyklą ir žinau, kad jis grįš. Galbūt grįš šlapias, nes dažnai lyja, bet jis grįš. Man nereikia galvoti apie tai, kad vaikui kas nors atsitiks. Labai gera mokymosi aplinka, mokytojai dėmesingi. Mokykloje yra septyni mokiniai, trys mokytojai, tad kiekvienam vaikui yra laiko paaiškinti, kiekvienam vaikui parodomas dėmesys“, – apie neeilinį mokymosi procesą pasakoja Liutkai.

Šeima įsitikinusi, kad čia pati geriausia vieta vaikams augti. Dukra svajoja baigusi mokslus iškeliauti studijuoti, kur yra daugiau žmonių, o sūnus tikisi čia praleisti visą savo gyvenimą. Kornelijus mėgsta kalbėti atvirai. Jis sako, kad gimus ir užaugus Lietuvoje, o paskui apsigyvenus svetur, vis iškyla klausimas, kas aš esu ir kam iš tiesų priklausau? Ir nuo to klausimo lengvai nepabėgsi.

Paskutinį kartą Lietuvoje šeima lankėsi šių metų vasarį, kai Lietuvoje ir Norvegijoje dar nesiautėjo COVID-19, kai atrodė, kad atskridai vieną kartą, o kitą atskrisi bet kada, kai tik norėsi. Dabar situacija pasikeitusi. Tūkstančiai lietuvių visame pasaulyje nežino, kada kitąsyk išvys artimuosius.

Bet Kornelijus sako esąs nepataisomas optimistas, kuriam gerai ten, kur jis yra dabar. Laimingas jis jautėsi ir Mažeikiuose, ir Leckavos kaime, o dabar yra laimingas keistoje atšiaurioje vietoje, kurią vadina –  savo sala.

Apie emigracijos iššūkius saloje šeima pasakos LRT televizijos laidoje „(Ne)emigrantai“ antradienį, 19.30 val.