Livijai Gradauskienei – 48-eri: kodėl ji nemėgsta savo gimtadienių ir nesulaukia sveikinimų feisbuke

Žmonės.lt šia proga kalbinta Livija prisipažįsta, kad gimtadienis nėra ta šventė, kurios ji lauktų, planuotų ir mėgtų – nebent proga būna ne jos pačios, tada, sako ji, mielai dalyvauja ir džiaugiasi.

„Tikriausiai pasirodys netikėta, bet nelabai mėgstu būti dėmesio centre. Gal todėl gimtadienis man kelia dviprasmiškus jausmus: ir jautru, nes žmonės tave prisimena, ir tuo pačiu lyg šiek tiek nejauku, nes nemėgstu būti „vakarėlio žvaigžde“, kad visi aplink mane tupinėtų. Taigi, kiek švęsdavau gimtadienius, taip ir bandydavau išlaviruoti – ateikite, pasibūsime, be jokių įpareigojimų dovanoms ar panašiems dalykams. Gyvas bendravimas yra geriausia gimtadienio dovana, todėl paversti jo „kažkuo didesniu“ niekada neturėjau nei noro, nei tikslo. Tiesiog per daug susikuklinu“, – atvirauja pašnekovė.

Livija sako, kad savo amžiaus neslepia, tačiau ir nedžiūgauja, kad tas skaičius pase vis didėja, o už kelių metų ateis ir apvalaus jubiliejaus diena.

„Tie bėgantys metai, nemeluosiu, tikrai nervina, bet tuo pačiu suprantu, kad šioje vietoje nieko negaliu pakeisti. Kartais pati pasimetu, kiek man tų metų, tada tyliai pasiskaičiuoju, – juokiasi Livija. – Šiaip skaičiaus bandau nesureikšminti, geriau daryti viską, kas tavo rankose, kad atrodytum ir jaustumeisi gerai.“

Dėkinga, kad metai nebuvo blogi

Kalbėdama apie prabėgusius metus Livija išreiškia apgailestavimą, kad pasaulyje susiklostė tokia sudėtinga pandeminė situacija, tačiau ir dėkingumą, kad jai asmeniškai metai nebuvo sunkūs – darbai nesustojo, o šeima po vienu stogu išsiteko.

„Prabėgę metai buvo išties keisti. Kas galėjo pagalvoti, kad turėsime taip gyventi, kai net prie žmogaus prieiti nebus galima?.. O kadangi pati esu iš tų žmonių, kuriems bendravimas yra labai reikalingas, karantinas tikrai jautėsi. Kita vertus, mano atveju veikla nesustojo – tiek darbas radijuje, tiek televizijoje tęsėsi, tad tikrai negaliu skųstis, nes kardinalių pokyčių, kuriuos teko išgyventi daugeliui žmonių, nepatyriau“,  – sako ji.

Kas galėjo pagalvoti, kad turėsime taip gyventi, kai net prie žmogaus prieiti nebus galima?..

Livija kartu su vyru Marijumi Gradausku turi dvi atžalas – suaugusią dukrą Liepą Mariją (20) ir sūnų Andrių Simoną (13), taigi namuose karantinavosi trise, su sūnumi.

„Vyras su sūnumi dirbo ir mokėsi namuose, o man tekdavo vykti į darbą, taigi mūsų šeimos atveju neteko visiems užsidaryti tarp keturių sienų nuo ryto iki vakaro su savomis veiklomis. Įsivaizduoju, kad gausesnėms šeimoms, kurios turėjo viską „sukišti“ po vienu stogu, turėjo būti sudėtinga, ypač, tikriausiai, moterims, mamoms, kurios, tarkime, nesulaukė tiek vyrų pagalbos ir įsitraukimo į buitį. Labai tikiuosi, kad dabar, kai padėtis jau gerėja, visiems žmonėms pavyks atsigauti be rimtesnių pasekmių“, – vylėsi L.Gradauskienė.

„Aš išvis labai laiminga, nes vyras namuose neretai laikė visus keturis kampus, be to, tie mano vyrai – tikri virtuvės virtuozai, tad dar ir lepino mane visokiausiais patiekalais. Žodžiu, tikrai sėkmingai prasisukau per šią pandemiją, negaliu niekuo skųstis“, – čia pat priduria.

Pozityvumo receptas pagal Liviją

Televizijos žiūrovus lepinanti šypsena, o radijuje visada smagiai plepanti Livija patikina, kad tokia ji – kone visada, ir tai nėra tik susikurtas darbinis įvaizdis. Moteris įsitikinusi, kad gera nuotaika – tai dalis ir geros savijautos, ir patrauklesnės išvaizdos. Tiesa, sportiškas sudėjimas – tikrai ne iš dangaus nukritęs.

„Pati esu daug savikritiškesnė ir, pasižiūrėjusi į veidrodį, ne visada apsidžiaugiu. Bet atmetus visus pasikuklinimus, suprantu, kad žmogus dėl geresnės savo išorės ir vidaus tikrai gali daug padaryti. Pavyzdžiui, aš sportuoju kaip išprotėjusi! – juokiasi L.Gradauskienė. – Be sporto tikrai gyventi negaliu, tad dabar, kai vėl atsidarė sporto klubai, jaučiuosi kaip ant sparnų!“

Manau, kad visada galima pasirinkti – ar tu nori būti tas šviesusis, ar tas tamsusis. 

Livija pasakoja, kad labiausiai jai prie širdies – grupinės treniruotės sporto klube: imponuoja galimybė gauti profesionalo priežiūrą, kolektyvinė nuotaika ir tiesiog ore sklandanti motyvacija.

„Sportas sutvarko daug problemų: pirmiausiai – psichologinių, o kartu, žinoma, ir pagerina fizinę formą. Labai rekomenduoju negalvoti, kad sportas – ne jums, juk visada galima surasti sau tinkamą judėjimo formą, tereikia bandyti ir atrasti“, – pataria.

Sugrįžtant prie „pozityviosios Livijos etiketės“, moteris patikina, kad ji sąmoningai renkasi būti optimiste, nes taip jaučiasi laimingesnė, o ir kiti šalia jos „persijungia“ į panašią būseną.

„Iš esmės  esu pozityvus žmogus – nemėgstu burbėjimo, negatyvumo, pykčio, pesimizmo. Manau, kad visada galima pasirinkti – ar tu nori būti tas šviesusis, ar tas tamsusis. Man patinka per gyvenimą eiti su šviesiomis mintimis, nes esu įsitikinusi, kad labai sunku nemėgti žmogaus, kuris tave mėgsta, nenusišypsoti tam, kuris tau šypsosi, atsakyti blogu tam, kuris tau dovanoja meilę. Geri dalykai paprastai sukelia gerą atsaką, tad pati būdama pozityvi, aplinkui susikuriu tokią pačią aplinką. Kitaip tariant, šypsena man apsimoka“, – juokiasi Livija.

„Kartais sulaukiu netgi priekaištų, kodėl būnu tokia nuolat besišypsanti. Na, labai atsiprašau, bet su niekuo kovoti, grumtis ir ieškoti, kam nugerti kraujo, visai nenoriu. Nereikia kiekviename žmoguje ieškoti priešo, geriau ieškokite draugo!“ – priduria.

Socialiniams tinklams – ne

Jeigu esate Livijos gerbėjas ir gimtadienio proga pasveikinti ją norėtume socialiniuose tinkluose, deja, to padaryti nepavyks – žinomos moters juose nėra.

„Nebūti socialiniuose tinkluose – sąmoningas mano pasirinkimas, dėl kurio tikrai nesigailiu. Man keista ta iškreipta realybė, į kurią žmonės papuola. Manau, kad juose labai lengva pasimesti tarp to, kas tikra ir netikra, kas draugas, o kas ne, kur manipuliacija, o kur – tikrovė. Galvoju, kad tai suvokti ir atskirti žmonėms dažnai darosi sudėtinga, tad neretai iš to gaunama daugiau žalos, negu naudos“, – sako ji.

Gyvas bendravimas iš širdies yra tai, kas mane iš tiesų pakrauna.

Livija svarsto, kad nebūdama socialiniuose tinkluose nieko nepraranda, atvirkščiai – galbūt tik apsaugo save nuo laiko švaistymo ir nereikalingų emocijų.

„Manau, kad bėgant metams bus vis daugiau duomenų ir studijų apie tai, kaip veikia žmones tas pasinėrimas į socialinius tinklus, atitolimas nuo tikro, gyvo bendravimo. Aš asmeniškai nenoriu, kad žmonės mane su gimtadieniu sveikintų vien todėl, kad feisbukas jiems apie šią progą priminė ir tarsi įpareigojo pasveikinti. Žinoma, tai tik mano pozicija, niekam jos neperšu“, – sako pašnekovė.

„Dar vienas aspektas – nemanau, kad esu tas žmogus, kurį vertėtų „sekti“ socialiniuose tinkluose: nematau savęs ten nei kažką rodant, nei pasakojant, nei nuoširdžiai dalinantis. Tiesiog neturiu tokio poreikio. Gal todėl, kad man tikrai nereikia pašalinių dėmesio tam, kad jausčiausi laiminga? Gyvas bendravimas iš širdies yra tai, kas mane iš tiesų pakrauna“, – šypsodamasi priduria L.Gradauskienė.