L.Mizgirytė-Latour: „Moderniam vartotojui tradicinis sezoniškumas yra tik papildomas galvos sopulys“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Megztiniai ir lengvi paltai, sakykim, Lietuvai vasarą neišvengiami, bet kaip su odom? Ir ne šiaip, o odiniais kombinezonais, kostiumais, suknelėm, o be odinių kelnių tūlai influencerei šį sezoną kaip ir nėr gyvenimo. Oda ilgai lauktai vasarai, nesvarbu, natūrali ar veganiška, kai nieko kito nesinori, tik nusilupti visus žieminius sluoksnius ir parodyti savo pamėlynavusią odą saulei? Aha. 

Viena iš priežasčių – sezoniškumo pabaiga. Vartotojas yra globalus, klimatas neapsiriboja tik europietiškais keturiais sezonais: kai pas mus vasara, Australijoje žiema, kai balandį vienam pasaulio krašte saulė čirškina ir noksta pomidorai, Suomijoje tik atitirpinėja sniegas, o Kalifornijoje ar Neapolyje sezonų apskritai nėra – vienas ar pusantro. Tad suprantamas industrijos judesys kurti universalias kolekcijas, su megztiniais ir oda pavasario ir vasaros sezonui ir medvilnės suknelėmis – žiemai. COVID-19 galutinai sugriovė įprastą sezoniškumą: rugsėjį mados savaičių Europos didmiesčiuose ir Niujorke greičiausiai nepamatysime, o dar vieniems mados namams – „Saint Laurent“ – savanoriškai pasitraukus iš tradicinio mados savaitės tvarkaraščio ir pasirinkus vartotojui palankesnį laiką pristatyti kolekcijas, „sezonai“ tapo tuščiu terminu.

Sezonai taip pat reiškia nesibaigiantį išpardavimą – sutryptus ir makiažu išteptus matavimosi kabinose žiemos kolekcijų drabužius, kai pirkėjo entuziazmas ir piniginė nukreipti į vasaros kolekcijas, kas reiškia didžiules neišparduotų kolekcijų atliekas, kurios kaupiasi sąvartynuose arba yra deginamos (prabangos sektoriaus realija). Sezoniškumo nebuvimas taip pat reiškia tvaresnį garderobą – vienas kiaurus metus.

Keliaujančiam vartotojui tradicinis sezoniškumas yra tik papildomas galvos sopulys šalia įprastų gyvenimiškų

Pardavimui tvarumas, suprantama, niekada nebuvo prioritetas – iš poreikio „stumti“ daugiau drabužių į rinką atsirado dešimtys mikrosezonų. Moderniam, keliaujančiam vartotojui tradicinis sezoniškumas yra tik papildomas galvos sopulys šalia įprastų gyvenimiškų. Ar tikrai mums reikia sezoninių-demisezoninių-pre-fall-cruise-couture ir dar belenkiek naujų drop kolekcijų per metus? Gal madai praleidus komercinį sezoną ar du kalbos apie tvarumą, lengvesnes sąlygas gamintojams pagaliau įgaus apčiuopiamą pavidalą? Pamatysim rudenį.

Kita priežastis – dešimtojo dešimtmečio (90s) estetika su filmo „Matrica“ minimalizmu priešakyje. Siauri juodi akiniai, juoda oda, ilgi odiniai paltai maišosi su senbuve aštuntojo dešimtmečio estetika ar vis sugrįžtančia – devintojo. Tad odos įgauna spalvų, išsipučia rankovės. „Matricos“ tendencija dar tik įsivažiuoja su ryškiausiomis šauklėmis – Gigi ir Bella Hadid, Kendal Jenner ir jų vienmetėmis influencerėmis. Dešimtasis dešimtmetis buvo vienas depresyviausių socialine ir ekonomine prasmėmis, todėl ypač rezonuoja su moderniais laikais – tvarumo problema (filme žmonija gyvena priespaudoje, politikams ir megaverslui siekiant išsiurbti kuo daugiau naudos planetos sąskaita; drabužiai yra perduodami iš rankų į rankas).

Dešimtojo dešimtmečio estetika, net atsiradusi niūriomis sąlygomis ir vėl atsikartojanti panašiu laikotarpiu, yra gerai – neleidžia pamiršti, kas dabar ypač svarbu

Kai filmas pasirodė, kalbos ir veiksmai apie tvarumą buvo labiau alternatyvi diskusija, dažniau nurašoma hipiškam mąstymui, tačiau tai, kas vyksta dabar – vyriausybių kalbos apie ekologiją, bet tuo pačiu reikalavimai nestabdyti produkcijų, dėvėtų drabužių industrijos iškilimas, tvarios mados dizaineriai, kuriantys iš atliekų, – yra filmo atkartojimas realybėje. Dešimtojo dešimtmečio estetika, net atsiradusi niūriomis sąlygomis ir vėl atsikartojanti panašiu laikotarpiu, yra gerai – neleidžia pamiršti, kas dabar ypač svarbu. Tad linkiu susirasti bent vieną odinį drabužį dėvėtų drabužių butike – karma suteiks taškų.