LNDT projektas Kalveliuose. Sodui reikalingas žmogus
Lietuvos nacionalinis dramos teatras jau antrus metus įgyvendina edukacinį projektą „Lietuvos vizija“, šįkart su vietos bendruomenėmis yra dirbama Kalveliuose, Nemenčinėje ir Rukainiuose. Daiva Šabasevičienė apsilankė rezultatų pristatyme Kalveliuose, kur dailininkai Lina ir Darius Basčiai, su vietos žmonėmis sodino sodą Kalvelių šeimos ir krizių centro teritorijoje, ir aprašė šio projekto įspūdžius.
Kol teatre vyksta remonto ir statybos darbai, menininkai savo sumanymus taip pat įgyvendina plačiu spinduliu. Sodas Kalvelių krizių centre – tai tam tikras mažo rojaus kūrimas. Šviesaus atminimo režisierius Eimuntas Nekrošius sukūrė spektaklį pagal Dantės „Rojus“ ir tuo spektakliu pasakė: „Rojaus nėra, mes jį patys turime susikurti.“ Taip ir atsitiko, – ši kūryba, šis procesas buvo įgyvendinamas pavasarį, o didžioji šventė įvyko birželio 1 d.
Teatras dėkoja Britų tarybai, kuri nedaugžodžiaudama siekia sukurti galimybes žmonėms burtis, pažinti ir keisti savo aplinką, kūrybiškais metodais ugdyti bendražmogiškumo įgūdžius. Britų taryba finansavo „Lietuvos vizijos 2019“ įgyvendinimą.
Šią Basčių amžiams užmintą priesaką – tą sodą puoselėti, plėsti ir prižiūrėti – atvira širdimi priėmė Šeimos ir krizių centro direktorė Leokadija Pavtel. Kadaise biologijos mokslus baigusi moteris ne tik padėjo įgyvendinti šį ilgai brandintą sumanymą, bet ir pažadėjo sodo auginimo idėją įskiepyti visiems, kas susijęs su šiais namais.
Šeimos krizių centru jų net nepavadinsi, nes tai yra tikri namai. Visi laksto, ruošiasi, džiaugiasi... Čia nevyksta joks darbų pasiskirstymas. Visi daro tai, ko reikia tam tikru momentu.
Kas gi yra tas sodas? Dailininkė Lina Bastienė kūrybiškai suvokdama visas aplinkybes, tarytum biblinis žmogus, pirmiausia pati sau išsiaiškino iš pažiūros lyg ir paprastą sodo semantiką, bet kita vertus, autentiškai ją pagrindė. Šventės metu tarp daugelio šiltų ir oficialių kalbų ji atsistojo prieš didžiulę auditoriją (o tai visų laikų dailininkus sukausto!) ir kaip tikra oratorė pasakė: „Nors dabar populiaru kalbėti apie gamtą, medžius, bet mes turime suprasti, kad miškas gali augti ir daugintis be žmogaus. Gamta yra pakankamai žiauri ir savarankiška. Tačiau sodui reikalingas žmogus! Sodą pasodinti gali tik žmogus, be jo globos jis negali egzistuoti. O šiame procese sodo puoselėjimas tampa žmogaus dėmesio vienas kitam ugdytoju. Žmogaus pagrindinė vertybė yra dėmesys ir atsidavimas visai aplinkai. Auginant ir puoselėjant sodą, tvirtėja mūsų siela ir protas.“ Todėl vaikams, kuriems gyvenimas nepašykštėjo žiaurių išbandymų (tėvų skyrybų, mirčių, nepritekliaus, bado, smurto), sodas taps tam tikra atrama. Jis augs kartu su vaikais, jis keisis priklausomai nuo jų dėmesio.
Tuo buvo galima įsitikinti šventės metu: kai buvo sakomos kalbos, įvairaus amžiaus vaikų žvilgsniai vis nukrypdavo į saldainių pintines ar loterijų dovanėles, kurios buvo iškabintos ant pušies šakų. Tačiau vos tik prasidėjo medelių sodinimas (sodo idėja užsikrėtė kai kurie privatūs rėmėjai, taip pat padovanoję porą medelių), vaikų žvilgsniai nukrypdavo būtent į šį procesą. Vaikai sustingę žiūrėjo, kaip duobė pripilama vandens, kaip medžio šaknys užpilamos žemėmis. Basčiai ir jų jaunasis pagalbininkas teatro dekoratorius Motiejus Volodzka tam kruopščiai pasiruošė. Iš pradžių jie važiavo pas vaikus ir su jais kūrė sodo maketus – sodų idėjas. Vaikų fantazijos didžiulės. Maketai buvo ir gaminami, ir piešiami. Kažkas sodą piešė kaip labirintą – dailininkai susipažinimui, „apšilimui“ vaikams parodė kelių Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklių nuotraukas, tai vienas iš jų sodo idėją „augino“ kaip „Tartiufo“ tęsinį. („Tariufas“ ir pro vaikų akis nepraslydo!)
Vieni vaikai atviresni, kiti nė žodžio taip ir neištarė, nors akys buvo atviros, atrodė bendravimo ištroškę... Motiejus Volodzka papasakojo, kad darant maketą, vienai mergaitei ant rankutės užtiško verdančių klijų lašas, o ji net nesureagavo. Teatre sudėtingiausius darbus dirbantis jaunas menininkas Motiejus žino, koks tas skausmas nebepakeliamas. Jis nesuprato, kodėl ta mergaitė nereaguoja. Pabuvus ilgiau tarp vaikų tapo aišku, kad jų kentėjimų ir išgyvenimų skalė tokia aukšta, kad net fizinį skausmą jie priima kitaip.
Tų vaikų neįmanoma apeiti. Prie Kalvelių yra Lenkija, iš kurios vaikai nemenkos pagalbos susilaukia. Ir birželio 1 d. iš Lenkijos atvyko moteris, kuri savo globon išsivežė net keturis vaikus. Ir ponas Juzefas gana dažnai iš Lenkijos atvažiuoja. Jis remia vaikus kaip tik išgalėdamas.
Į šventę iš Lenkijos atvažiavo ir baikeriai. Jie taip pat – ne tuščiomis. Baikeriai pasikvietė ir savo draugus iš Lietuvos, kurie pasižadėjo nuo šiol dažniau užsukti į Kalvelių šeimos krizių centrą.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius Martynas Budraitis ir Britų tarybos Lietuvos biuro direktorius Artūras Vasiliauskas liko sujaudinti sodo spinduliuojama energija ir žmonėmis, kurie visiems laikams liko pakrikštyti gerų idėjų sklaidai.
Mūsų sodas toks, kokį mes patys užsiauginame. Iš pradžių jis – lyg sąmonės terapija, o augdamas jis žmogų verčia žmogumi.