Studijuodama universitete susipažinau su savo pirmąja mergina. Buvome studentės, mus išlaikė tėvai. Apie metus gyvenome tai pas vienos tėvus, tai pas kitos. Poreikis pradėti bendrą gyvenimą atskirai nuo šeimų ilgainiui stiprėjo. Lietuvoje tai atrodė per daug sudėtinga. Žinojome, kad sulauksime aplinkos nepritarimo ir spaudimo, kad teks daug nutylėti, gal net meluoti. Norėjome laisvai ir be baimės kurti savo buitį, todėl nusprendėme emigruoti.
Įsikurdamos Londone patyrėme sunkumų, bet jie neužgožė mūsų džiaugsmo. Pagaliau galėjome oriai gyventi poroje, turėti bendrus namus. Suvokusios, kad aplinka mūsų partnerystę priima kaip normą, atsikratėme nesaugumo jausmo.
Pamenu, po pusantrų metų Londone pirmą sykį įsidrąsinome nueiti į lesbiečių vakarėlį. Abejoms tai buvo pirmas kartas. Atrodė, kad mes iškart būsime pastebėtos, nužiūrėtos ir apkalbėtos, nes labai stipriai skirsimės, nežinosime kaip elgtis, ką vilkėti, ką šnekėti. Nustebome ir džiaugėmės, kai ta aplinka mus labai šiltai priėmė. Pirmą kartą pamačiau tiek daug skirtingų homoseksualių moterų – ir visos jos tokios drąsios, įdomios, atviros. Tiesą sakant, mane tai maloniai šokiravo. Gyvenant Lietuvoje, o iš pradžių ir Londone, man atrodė, kad LGBT+ žmonių yra vos maža saujelė.
Tada nebuvo tiek daug ir taip lengvai prieinamos informacijos, kaip dabar. Pamenu, kaip pirmą sykį dalyvavau LGBT+ eitynėse. Buvau apstulbusi, kai pamačiau didžiulį kiekį skirtingiausių dalyvių. Tai buvo laimingi žmonės, kurie nė nemanė gėdytis savo jausmų – priešingai, džiaugėsi, šypsojosi ir šventė buvimą savimi.
Santykiai, atvedę mane į Londoną, po šešių metų baigėsi. Vis dar palaikome draugiškus ryšius. Mano sesuo po skyrybų tiesiai pasakė: „Nepyk, jūs skiriatės, bet ji jau mūsų šeimos dalis, todėl mes bendrausime ir toliau.“ Taip ir tęsiasi – dabar praėjo jau beveik dvylika metų, bet kartais su abiejų šeimomis atšvenčiame svarbiausias šventes.
Penkiolika metų Londone praėjo lyg kelios akimirkos. Įpratau prie šio miesto įvairovės ir beprotiško ritmo, susikūriau finansinį gerbūvį. Galiausiai nusprendžiau sustoti ir pamąstyti, ką noriu daryti toliau. Dėl to grįžau į Lietuvą ir įsikūriau Palangoje. Atvykau trumpam, bet praėjo jau metai. Aš vis dar mąstau.
Grįžusi į Lietuvą, pradėjau ieškoti, ar mūsų pajūryje yra kokie klubai, barai ar bent jau vakarėliai. Kol kas nieko neradau. Deja, turbūt LGBT+ asmenys čia nepakankamai atviri. Daugelis gyvena dvigubus gyvenimus. Nors aš vis tiek juos matau – gatvėse, renginiuose, kavinėse… Pasižiūrime vienas į kitą, kartais šyptelim. Nieko daugiau.
Ko gero, negalėčiau būti su moterimi, kuri tokią svarbią gyvenimo dalį slepia nuo savo pačių artimiausių ir mylimiausių žmonių. Gyvendama su tokia partnere jau ir aš turėčiau taikytis prie jos pasirinkimo neatsiskleisti, o man tai būtų nepriimtina. Jei nei aš, nei mano aplinka nemato nieko bloga, kad esu lesbietė, kodėl turiu tai slėpti?
Tiesa, kartais pagraužiu save, kad pati nieko nenuveikiau dėl pokyčių Lietuvoje. Nieko nepadariau vardan mūsų teisių. Ta sąžinės graužatis ir yra priežastis, dėl kurios nusprendžiau pasidalinti savo istorija. Noriu įkvėpti bent jau jaunąją kartą, kad jie nesijaustų apleisti, negalvotų, jog jiems vieniems teks pralaužti ledus. Mane kartais apima siaubas, kai susimąstau apie LGBT+ paauglius, augančius konservatyviose šeimose. Ką jiems tenka išgyventi?
Jeigu daugiau žmonių Lietuvoje galvotų, jog mūsų visuomenei reikia keistis, tie pokyčiai greičiau ir ateitų. Man nepatinka žodis „kovoti“. Esu pacifistė ir nenoriu kovoti dėl žmogaus teisių, kurios ir taip turėtų man priklausyti – juk esu žmogus. Vis dėlto, jei vienaip ar kitaip nekovosim, kažin ar kas nors pasikeis.
Prieš septynis metus susidomėjau povandenine fotografija. Mane visad traukė jūros pasaulis. Po vandeniu esu praleidusi jau beveik du šimtus valandų. Atradusi nuostabaus grožio vaizdus, norėjau jais pasidalinti su artimaisiais, todėl ėmiau fotografuoti. Šiuolaikinės įrangos galimybės leidžia ir mėgėjams bandyti – vienas kadras iš kelių šimtų tikrai puikiai pavyksta.
Pamenu, vieną sykį savaitei išplaukiau nardyti su britų grupe. Vidury jūros ribotoje erdvėje nei pasislėpsi, nei pabėgsi – ir valgai laive, ir miegi… Žmonės susirinko skirtingi, bet visi vyresni, ir nebuvau tikra, ką jie galvoja apie LGBT+ asmenis. Kai ėmė klausti manęs apie šeimą, vyrą ir vaikus, sutrikau. Teko atsiskleisti, pasakyti, kad šeimą norėčiau sukurti su moterimi. Reakcija – rami. Veltui sunerimau. Didžiojoje Britanijoje mažai kas dėl to turi problemų.
Tuo tarpu Lietuvoje nardyti man per šalta. Baltijos jūra pakankamai nedraugiška narams. Nardymą apsunkina tinkamo oro stoka, dažni stiprūs vėjai ir bangavimas, prastas matomumas, šviesos trūkumas ir žema vandens temperatūra. Narų, tyrinėjančių Baltijos dugną ir jame besiilsinčius nuskendusius laivus, Lietuvoje netrūksta, tačiau manęs nevilioja tokios ekstremalios sąlygos. Esu išlepinta geresniu matomumu šiltesnėse ir spalvingesnėse jūrose.
Vis dėlto neįmanoma nemylėti Baltijos jūros. Ji labai sava, bet tuo pačiu ją savintis lyg šventvagiška. Labiau tu esi jos, o ne ji tavo.
Šalia jūros saulė šiltesnė ir vėjas gaivesnis, o šviesos tiek, kad dažnai nevalingai prisimerki. Ji išgrynina jausmus ir protą, tarsi visą blogį sijojantis filtras, sugeriantis nereikšmingą gyvenimo triukšmą. Šalia jos mes visada geresni. Stengiuosi kiekvieną dieną atrasti nors pusvalandį pasivaikščiojimui pakrante, net kai oras tam nėra tobulas. Prie jūros galutinai pasiryžau ir šiam pokalbiui. Gal dėl to, kad jūra – nediskriminuoja. Ji tolerantiška visiems.
Šis tekstas – dalis „Friendly Stories“ leidinio, vienijančio dešimt šiuolaikinės Lietuvos istorijų. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Palangos gyventojų pasakojimuose susipina skirtingos profesijos, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės, išpažįstamos religijos ir dietos. Įvairovę švenčiančios idėjos autoriai – režisierius Romas Zabarauskas ir fotografė Arcana Femina. Kiekvieną trečiadienį išskirtinai portale „Žmonės“ skaitykite vis naują „Friendly Stories“ istoriją, tuo tarpu viso leidinio anglų kalba ieškokite bet kurioje „Friendly City“ dalyvių vietoje Vilniuje ir Kaune.