Londone ir Vilniuje kurianti Paulina Pukytė: „Iš gryno meno pragyventi sudėtinga visur“
Tarp dviejų kultūrų ir dviejų miestų – Vilniaus ir Londono – balansuojanti menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė savo trečiąja ironiška tragikomiška knyga „Bedalis ir labdarys“ (buvo nominuota Metų knygos rinkimuose) atvedė į literatūrą nesimpatiškus herojus, kurie vis dėlto turi žavesio, – tuos, kurie savo monologus baigia: „Visks normAliai.“
Paulinai įdomus ne tik nesusikalbėjimas tarp tų bedalių – emigrantų ir labdarių – svetimos valstybės pareigūnų, apie kuriuos skaitydamas gali apsiraudoti arba iš juoko, arba iš nepatogumo, bet ir tarp visų mūsų, kuo mes save (bedaliais ar labdariais) belaikytume, nes, prisipažinkime – dažnai mūsų monologus adresatai supranta visiškai ne taip...
Čia amžina dilema: ar geriau būti didele žuvimi tvenkinyje, ar maža žuvimi jūroje.
Kur sunkiau būti menininke – Londone ar Vilniuje? Juk iš gryno meno pragyventi sudėtinga?
Čia amžina dilema: ar geriau būti didele žuvimi tvenkinyje, ar maža žuvimi jūroje. Iš gryno meno pragyventi sudėtinga visur, bet aš ir neturiu tokio tikslo. Renkuosi su kūryba nesusijusį pragyvenimo šaltinį, užtat naudojuosi beveik neribota kūrybos laisve. Be abejo, tuomet kūrybai tenka daug mažiau laiko, energijos, susikaupimo. Manau, kad labai svarbi, tiesiog absoliučiai būtina yra valstybės parama menininkams. Lietuvoje ta parama yra, galėtų jos būti ir daugiau, bet šen ir ten vis išlenda koks nors nesusipratėlis ir prabyla apie tai, kad menininkai, girdi, turi išsilaikyti patys.
Kaip atrodo jūsų eilinė diena Londone?
Kiekviena mano diena – kitokia. Niekada iš anksto nežinau, kokia ji bus. Man tai visai patinka. Nors man svarbūs ir tam tikri maži ritualai, suteikiantys gyvenimui šiokį tokį karkasą. Pavyzdžiui, stengiuosi pusryčiauti ryte, pietauti dieną ir vakarieniauti vakare. Rašyti, apskritai dirbti kūrybinį darbą man geriausia vėlai vakare, kai niekas netrukdo ir neatsiranda jokių neatidėliotinų reikalų. Vakare nemėgstu eiti miegoti, o ryte nemėgstu keltis.
Rašėte, kad nemėgstate žmonių, mąstančių stereotipais. Bet manau, kad mirtingajam sunku ar net neįmanoma jų išvengti, ypač vertinant kitus. Kokiose situacijose pati save pagaunate, kad elgiatės kaip paprasta stereotipų vergė?
Noriu tikėtis, kad niekada nesielgiu kaip ko nors vergė. Nepasakyčiau, kad tai labai sunku. Gal taip veikia mano protas, be to, ir auklėjimas, o tiksliau, šeimos aplinka prie to turbūt yra prisidėję – nesu linkusi priimti kitų nuomonės kaip neginčytinos tiesos, visada stengiuosi mąstyti kritiškai ir nuomonę susidaryti pati. Žinote tą eksperimentą su balta piramide, padėta ant stalo priešais grupę žmonių, kai visų iš eilės klausiama, kokios ji spalvos, tačiau su visais, išskyrus vieną, iš anksto susitarta, kad jie sakys, jog piramidė juoda? Mano nuomonės apie tai, ką matau, toks grupės spaudimas niekada nepaveiktų.
Knygoje „Bedalis ir labdarys“ rašote apie nesusikalbėjimą ir nesusipratimus tarp kitakalbių ir net ta pačia kalba šnekančių žmonių. Ar pati esate tai patyrusi?
Šią knygą parašiau iš savo ir kitų patirties. Nesusikalbėjimas vyksta nuolat, kartais mums to net nepastebint. Abejoju, ar kitą žmogų apskritai galima iki galo suprasti. Nesupratimo labai nemėgstu, gyvenime jis gali turėti net tragiškų pasekmių, tačiau kūryboje jis man įdomus kaip reiškinys, kuriantis naujas prasmes.
Visą interviu su Paulina Pukyte skaitykite kovo mėnesio žurnale „Laima“.
