Londone koncertavusios „Pinup Girls“ šiame mieste turi savo moterišką tradiciją

Kaip teigia pačios dainininkės, Londone jos atsiduria jau n-tąjį kartą: Anglijos sostinėje merginos suspėja ne tik pakoncertuoti, bet ir nusiaubti prekybos centrus. Apie keliones, įsimintiniausius koncertus ir patirtus kuriozus – ANGLIJA.today interviu.

Kelintą kartą lankotės Londone?

Viktorija: iš tikrųjų dabar jau reikia paskaičiuoti... n-tąjį kartą. Mano tėveliai gyvena Anglijoje, tad aš čia dažnas svečias. 17-os metų pati čia gyvenau, keturis mėnesius dirbau, bet nusprendžiau, kad Lietuvoje geriau, tad čia apsilankyti atvykstu tik į svečius.

Simona: esame anksčiau čia koncertavę, taip pat buvome pasidarę „merginų savaitgalį“ Londone – tiesiog turėjome laisvą savaitgalį ir išvažiavome „pasišopinti“.

Kas labiausiai Londone patinka?

Viktorija: „Šopintis“! (juokiasi)

Simona: Mes dažniausiai atvažiuojame čia dirbti, tai kiek lieka laiko „šopinimuisi“, tai tiek lieka. Kartais jo iš viso nelieka ir jokios tragedijos, jei nenueiname į parduotuves. Atvažiuojame dirbti, tad jei dar galime nueiti kažką nusipirkti, tai tik geriau.

Gal turite mėgstamiausias apsipirkinėjimo vietas Londone?

Viktorija: kur arčiausiai, ten ir einame (juokiasi).

Simona: mes neišrankios, kur nuveža, ten mums ir tinka (juokiasi) arba kur nuvažiuojame metro.

Kokia veikla šiuo metu užima daugiausiai jūsų laiko?

Simona: turime šiuo metu daug koncertų ir nesiskundžiame tokia veikla, kad galėtume sėdėti ir nosis krapštyti. Net džiaugiamės ir laukiame, kada bus bent vienas laisvas savaitgalis ir galėsime tiesiog pabūti ramiai namuose ar su draugais.

Viktorija: arba pažiūrėti kitą koncertą (juokiasi).

Simona: Turime dar ir kitų papildomų veiklų. Viktorija piešia, aš kuriu drabužius. Tad visa savaitė nuo pirmadienio iki ketvirtadienio praeina labai greitai. Be to, prisideda papildomi filmavimai, dalyvavimas renginiuose, interviu, drabužių primatavimai, medžiagų rinkimasis ir visa kita. O savaitgalį – koncertuojame.

Gal galite atskleisti kokių dar turite ateities planų?

Simona: mes visada sistemingai pristatinėjame naujas dainas, naujus įvaizdžius, įdomesnes fotosesijas, bet apie tai mėgstame kalbėti tada, kai tai yra jau padaryta, o ne tuomet, kai tai dar mūsų laukia. Mes esame tokia grupė, kuri turi daug planų, bet nelabai mėgstame apie juos kalbėti iš anksto. Visada sakome: mažiau kalbų, daugiau darbų. Sistemingai, kas kelis mėnesius, Lietuvos radijuose klausytojams pristatome po naują mūsų dainą. Gal kažkada pribręsime ir iki naujo albumo.

Kuri jūsų atliekama daina jums pačioms labiausiai patinka?

Viktorija: manau, abi sutiksime, kad tai yra daina „Cirkas“. Mums ji niekada neatsibosta. Per kiekvieną koncertą ją kartojame. Būna, jog per vieną vakarą turime du koncertus, tad tą dainą tenka dainuoti net keturis kartus. Ir mes ją dainuojame su didžiausia šypsena veiduose.

Simona: labai smagu, kad vis daugiau atsiranda tokių dainų, kurias išėjus ant scenos žmonės patys dainuoja, nuo pradžios iki pabaigos. Džiugu, kad kartu su mūsų dainomis auga ir mūsų klausytojai. Tas žmonių amžiaus diapazonas yra labai skirtingas, tai kiekviena daina yra kažkaip savaip labai miela ir faina, bet „Cirkas“ yra tokia daina, kuri įgrisusi iki kaulų, bet įgrisusi gerąja prasme.

Kokios muzikos pačios klausotės?

Simona: įvairiausios. Iš mūsų juokėsi stiuardesės, kai lėktuve klausėmės muzikos: Viktorija klausėsi savo ausinuko, o aš savo. Ji klausėsi vienos rusiškos dainos, o aš kitos. Ir mes viena kitai garsiai dainavome tas visiškai skirtingas dainas. Iš tiesų, tai gali būti hiphopas, klubinis variantas, gali būti rusiška, gali būti labai labai sena daina, atgimusi naujai, ar lietuviška.

Viktorija: aš pati esu pastebėjusi, kad esu linkusi labiau prie melancholiškų, romantiškų, lėtesnių dainų. Pavyzdžiui, važiuojame automobiliu iš Vilniaus į Klaipėdą, Simona įsideda savo kompaktinį diską, prasideda „tuc tuc“, mes ten šokame, „trali vali“. Tuomet aš įsidedu savo kompaktinį diską, ir tada nurimstame. Nors, žinoma, man irgi patinka ta greita muzika, bet dažniau, ypač, kai būnu viena, renkuosi tą lėtesnę, romantiškesnę muziką.

Simona: kai važiuojant automobiliu autostradoje „netraukia“ radijas, klausome tik tai, kas yra kompaktiniuose diskuose, kuriuos nusiperkame degalinėse: bet ką, ką randame (juokiasi).

Ar būna, jog pavargstate nuo muzikos?

Viktorija: labai dažnai būna, jog po koncerto mes važiuojame automobiliu tyloje. Nei kalbame, nei muzikos, nieko. Nes ant scenos išsikrauname ir atiduodame visą save, tad net nekyla klausimas, ar įjungti muziką, ar ne. O į koncertą važiuojant tai būna atvirkščiai, neužsidaro burnos, tik čiauškiame: „ple ple ple“.

Kuris jūsų grupės koncertas buvo įsimintiniausias?

Viktorija: manau, kad visi yra įsimintini. Pavyzdžiui, koncertas Azerbaidžane yra visiškai kitoks nei kažkur Lietuvoje, toje pačioje Anglijoje – irgi kitoks nei Lietuvoje. Klube vienoks koncertas, o miesto šventėje – vėlgi kitoks. Jie visi skirtingi, bet visi įsimena.

Simona: yra labai daug gerų koncertų. Aišku, galima išskirti, kad per M.A.M.A. apdovanojimus mes lipome ant scenos prieš daugiatūkstantinę minią, tačiau nesvarbu, nes tai vis tiek buvo toks pasirodymas, kurio metu žmonės priekinėse eilėse atsistoję dainavo tą pačią dainą „Cirkas“. Tai yra emociškai labai stipru, kai matai, kad žmonėms patinka.

Viktorija: „Slavianski Bazaar“ buvo vienas baisiausių. Tai galbūt ir pats įsimintiniausias. Drebėjo kojos, batai net krito nuo kojų, nes iš jaudulio susitraukė kojos, kažkokia mistika (juokiasi).

Kokių nesusipratimų yra nutikę koncertuojant?

Simona: kartais mes pačios „prisičiūdiname“ ant scenos, pasijaučiame tarsi klounai, tada jau „Cirko“ kaip ir nereikia, cirkas jau atvažiavo (juokiasi). Būna, kad kartais „susiveliame“, kokia daina po kurios seka. Aš esu sykį nukritusi scenoje su aukštakulniais. Kažkas ant scenos buvo padėjęs kokteilį. Dėl šios priežasties apsauga niekad neleidžia statyti rankinių ar gėrimų ant scenos, kad nekliudytų atlikėjams.

Tad ant scenos aš sukausi, ir tada kolegė suglumo, kad ant scenos jau nebemato manęs. Bet aš greitai atsistojau ir tęsiau pasirodymą. Baigiau pasirodymą ir sakau: „Tyla. Apdrausk gyvybės draudimu“. Kažką panašaus „suvėliau“ iš savęs pasijuokdama. Mokame ir iš savęs pasijuokti, kai kažkas atsitinka.

Viktorija: kas linksmiausia, mes visada surandame būdų pajuokauti, jei situacija linksma ar kažkas nutiko, pavyzdžiui, nutrūko muzika. Bet mes visada rasime išeitį ir nepasimesime.

Ar mėgstate keliauti?

Simona: negalime sakyti, kad daug keliaujame, nes mes dažniausiai dirbame ir per metus turime tik vienerias atostogas. Tai nėra tikrai labai tas didelis keliavimo kiekis, kad galėtume pasakyti, kad mes išmaišę Europą ar pasaulį. Bet Lietuvoje keliaujame labai daug ir kartais tos kelionės jau vemti verčia. Tiesiog gyvename autostradoje. Tas koncertavimas – tai vienas malonumas, bet pats keliavimas... Klaipėdoje turbūt esame dažniausi svečiai, kiek tik įmanoma. Mes ten per mėnesį vieną ar du kartus važiuojame. Tai tas atstumas nuo Vilniaus iki Klaipėdos mums atrodo tiesiog ranka pasiekiamas.

Viktorija: kad ir pavyzdžiui, paskutinę savaitę. Mes skridome dainuoti į Azerbaidžaną. Grįžome, pabuvome kelias dienas Lietuvoje, ir vėl skrendame į Angliją. Ateiname į oro uostą, ir atrodo, jog nebuvome iš jo išėjusios.

Ką veikėte Azerbaidžane?

Viktorija: dainavome vestuvėse. Važiavome ten jau ketvirtą kartą. Tą vaizdą iš tikrųjų reikia pamatyti. Sako: papasakok, kuo skiriasi vestuvės Lietuvoje ir Azerbaidžane. Negali papasakoti. Vien tai, kad vestuvėse Azerbaidžane yra 500 žmonių! Ten nebūna paprastų vestuvių. Nors jų manymu, čia dar ganėtinai paprastos vestuvės. Mūsų akimis, tai taip neatrodo.

Simona: mūsų akimis tai atrodo „wow“. Lietuvoje tiesioginių televizijos laidų, ko gero, nefilmuoja su tiek daug kamerų, nebūna pasamdyta tiek personalo, ir organizatoriai neišpildo visko taip, jog viskas būtų „nuo a iki z“. O jei jau grįžtame ten ketvirtą kartą, tai puiku – vadinasi, jiems tinka ir patinka mūsų pasirodymai.