„Jau dvi valandas kalbamės. O ar galima per dvi valandas papasakoti visą gyvenimą? Gyvenimą, kuriame tiek daug visko buvo – baleto, meilės, sėkmės ir skausmo...“ – liūdnai šypteli baleto šokėja, pedagogė Loreta BARTUSEVIČIŪTĖ-NOREIKIENĖ.
(Interviu publikuotas 2021 metais)
Kol apžiūrinėjame po visą butą iškabintas jos ir šviesaus atminimo vyro operos solisto Virgilijaus Noreikos nuotraukas bei paveikslus, vis slapčia stebiu ponią Loretą. Balerina visam gyvenimui lieka balerina. Ypatingas stotas, žvilgsnis, elegancija, tarsi viduje nešiotų kokias nors paslaptis. Baleto paslaptis – ji tarsi šviečia iš vidaus. Reta profesija, kuri žmogui suteikia tokią aureolę, apdovanoja ypatingomis galiomis.
„Tikrai reta profesija neša tiek šviesos ir tiek tamsos kaip baletas, – pritaria ponia Loreta. – Gal todėl, kad yra vaidmenų, kuriuos ne šiaip sukuri scenoje – juos išgyveni realybėje. Ir po dvidešimties metų gali nupasakoti, kaip beveik kiekvieną didesnį, ypatingesnį vaidmenį atlikai, kur suklydai, ką išgyvenai, – tarsi būtum šokusi jį vakar. Tik tu žinai, koks džiaugsmas ir koks skausmas ar trauma slepiasi po kiekviena šypsena nuotraukoje...“
Tapti balerina buvo jūsų svajonė nuo vaikystės ar taip susiklostė likimas?
Aš – vilnietė, čia gimusi ir augusi. Kai buvome visai maži su broliu, dirbti auklyte mamos pasiprašė tokia moteris iš kaimo. Ji mudu su broliu labai mylėjo. Beje, mano brolis Ričardas Bartusevičius – grupės „Hiperbolė“ gitaristas.
Būtent auklytė mane ketverių ar penkerių nuvedė į baleto būrelį. Ten iškart pastebėjo, kad esu gabi, disciplinuota, turiu gerus duomenis. Bet kai pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, mane užrašė į sportinę gimnastiką. Porą metų lankiau, buvau tapusi net čempione tarp vaikų. Nuo vaikystės turiu stiprų charakterį – jis per gyvenimą lydi ir padeda visose situacijose. Baletui reikia ypatingo užsispyrimo, tvirtybės, niekam neparodyti, kad sunku. Matydami tokį charakterį, mokytojai išsikvietė tėvus ir paragino atiduoti mane mokytis šokti – tėvelis nuvedė į mokyklą.
Į Operos ir baleto teatrą atėjau 1976 metais kaip baleto solistė. Jis buvo vos prieš metus ar dvejus įsikūręs dabartiniuose teatro rūmuose – tarsi kokia operos ir baleto šventovė. Pradžioje visada gauni vaidmenų, kurie nėra labai sudėtingi: šokau spektaklyje „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Netrukus kaip talentinga jauna balerina buvau išsiųsta stažuotis į tuometinį Leningradą. Per pusę metų su puikiu mokytoju Nikolajumi Morozovu, kuris vėliau išvažiavo dirbti į Ameriką, parengiau „Žizel“ vaidmenį – pristačiau jį Lietuvoje.
Kaip vyresnės baleto šokėjos žiūrėjo į jauną talentą?
Neįmanoma, kad nebūtų konkurencijos. Kai į teatrą ateina jauna solistė, tada ta, kuri šoka jau penkiolika ar dvidešimt metų, ima jausti, kad jos laikas scenoje baigiasi. Vyrams lengviau, nes jie dar gana ilgai turi charakterinių vaidmenų, kai nebūtina daug šokti, bet herojus turi išeiti į sceną. Pavyzdžiui, spektaklyje „Žizel“ į sceną išeina svita – joje būna ir nebešokančių artistų. Turint tokių vaidmenų, galima ir toliau aktyviai dalyvauti baleto spektakliuose, dirbti teatre kad ir dar dvidešimt metų. O moterims kiek sudėtingiau – joms nėra tiek daug charakterinių vaidmenų. Galų gale iš primabalerinos tapti masinių scenų dalimi nė viena šokėja turbūt nenori. Dauguma balerinų išeina iš teatro po dvidešimties darbo metų – sulaukusios keturiasdešimties ar dar anksčiau.
Dvidešimt darbo metų yra riba. Aš šokau keleriais metais ilgiau. Ir buvau viena iš nedaugelio, kuri pati pasakė, kad nori atsisveikinti su scena ir žiūrovais.
Per savo karjerą sušokau labai daug gražių, ryškių spektaklių – nenorėjau, kad visą bagažą nubrauktų amžius ar kokia nesėkmė. Vokietijoje turėjau apie tris šimtus koncertų, visą pasaulį išvažinėjau: Japonija, Pietų Korėja, Zimbabvė, visa Pietų Amerika, Meksika, JAV... Mėgau klasikinį baletą – „Gulbių ežeras“, „Don Kichotas“, „Žizel“, „Silfidė“, „Kopelija“, „Miegančioji gražuolė“. Mano „Gulbių ežeras“ labai gerai nuskambėjo kritikų recenzijose per visą pasaulį. Rašė: „Švelni, jautri, jaudinanti...“, „ypatingai įkūnyta Juodoji gulbė“, „jos šypsena, puiki klasikinio šokio technika ir jos 32 fuetė tapo spektaklio kulminacija“. O Jurijaus Smorigino „Pieta“, „Fedra“, Andželikos Cholinos „Medėja“ man buvo tikri kūrybiniai iššūkiai. Tokia tragedija, tokie išgyvenimai – tiesiog gyvendavau tais spektakliais. Labai mėgau Juozo Statkevičiaus kostiumus – jie buvo be galo kokybiški, puikiai pasiūti ir patogūs šokti, pritaikyti kiekvienai balerinai.
Jūs – primabalerina, Virgilijus Noreika – garsus operos solistas, teatro direktorius. Kada pažvelgėte vienas į kitą atidžiau?
Dar paauglė būdama mačiau Virgilijų Noreiką scenoje, žavėjausi juo kaip puikiu atlikėju. Atėjusi į teatrą dirbti, tikrai neskirsčiau, kas direktorius, kas scenos darbininkas. Teatre dirbo daugiau nei pusė tūkstančio žmonių. Taip, Virgilijus keliskart teatro koridoriuose krito į akį – gražus, aukštas vyras. Girdėdavau nuotrupas tylių šnabždesių: skyrybos... su širdimi blogai... prie teatro vėl stovi greitosios pagalbos mašina... Bet man rūpėjo baletas – ne intrigos ir ne apkalbos. O jos sklido labai greitai – mus jau seniai piršo ir apkalbinėjo, nors nei pasibučiavę buvome, nei į pasimatymą nuėję.
1982-aisiais, sausio 2-ąją ar 3-iąją, atėjau į teatrą repetuoti. Kai ėjau koridoriumi iš savo kabineto, kaip tik pasirodė direktorius. Tada turbūt pirmą kartą mane užkalbino: „Drauge Loreta Bartusevičiūte, kaip jums sekasi?“ „Ačiū, neblogai“, – nusišypsojau. „Puiku! Gal kada kavos išgertume?“ – pasiūlė. Sutikau, padėkojau ir nuėjau į salę. Bet tos jo akys, atrodo, įsmigo į mane.
Paskui buvo 1982-ųjų kovo 8-oji – graži šventė teatro moterims. Tada pirmą kartą ir pasikalbėjome daugiau. Virgilijus pasakė, kad išvažiuoja į gastroles. Garbingai kalbėjo: „Juk žinai, kiek man metų. Apgalvok viską. Kai grįšiu, tau paskambinsiu.“ Pagalvojau, kad jis – labai garbingas žmogus ir man labai patinka. Amžiaus skirtumas neatrodė trukdys. Net pasakiau: „Kuo aš kalta, kad per vėlai gimiau?“ Kai Virgilijus grįžo iš gastrolių, paskambino, pakvietė pasivaikščioti. Jo vairuotojas nuvežė mus į užmiestį. Vaikščiojome po Nemenčinės pušyną ir kalbėjomės. Prisimenu jį tokį aukštą, su skrybėle... Pirma jo dovanėlė buvo lapo formos saldaininė, pilna saldainių su likeriu. Iki šiol turiu ją išsaugojusi. Ten pirmą kartą ir pasibučiavome. Vaikščiojome, kalbėjomės, klausiausi jo. Virgilijus iškart pasiūlė būti jo žmona – ne drauge ar sugyventine. Žinote, ką tada supratau? Supratau, kad aš jam reikalinga. Ir jis – man.
Aišku, mano tėvai susirūpino. Mama nebuvo patenkinta, keliskart bandė perkalbėti, bet aš jau buvau apsisprendusi. Man labai patiko iš Virgilijaus sklindanti pagarba ir šiluma.
Jums buvo dvidešimt ketveri, Virgilijui – keturiasdešimt septyneri. Argi nesvajojote apie aistrą ir kvapą gniaužiančią meilę?
Nuo ryto iki vakaro dirbau teatre, neturėjau laiko įsimylėjimams ar nuotykiams. Man rodė dėmesį: buvo aktorius, keletas dainininkų, kurie labai norėjo draugauti. Laiškus rašė, gėles siuntė, namo lydėjo. „Nepyk, bet nelydėk manęs...“ – gražiai esu vienam pasakiusi. Negalėjau būti su žmogumi, jeigu nieko jam nejaučiau.
Tų pačių metų birželio 19 dieną įvyko mūsų su Virgilijumi vestuvės. Po ceremonijos santuokų rūmuose, kur mus pasitiko minia žmonių, šventėme „Neringos“ restorane. Man ta diena kaip sapnas pralėkė. Kitą dieną išvykome švęsti į sodybą: vėl daugybė žmonių – giminės, draugai suvažiavo su tortais, su vaišėmis. Virgilijus jau irgi buvo priruošęs maisto – jis buvo puikus kulinaras, daug išmoko gyvendamas Italijoje. Šį jo talentą perėmė mūsų sūnus Virgutis.
Pradžioje gyvenome drauge su Virgilijaus dukra Rasa iš pirmosios santuokos. Po skyrybų ji liko su tėčiu, jį labai palaikė, pati net lagaminus jam krovė ir išėjo kartu. Draugiškai sugyvenome: pamote Rasai nebuvau, greičiau drauge, nes tarp mūsų buvo ne toks jau didelis amžiaus skirtumas: man – dvidešimt ketveri, Rasai – gal septyniolika ar aštuoniolika. Pamenu, ji vis stebėdavosi: „Ko tu nevalgai?“ Prisiverda grikių, pakelį sviesto įmaišo ir mane ragina: valgyk. Negaliu – man baletas, šokti reikia. Kai gimė Virgutis, mylėjo jį, rūpinosi. Po kelerių metų Virgilijus išnuomojo dukrai butą, nes ji jau buvo pilnametė, norėjo gyventi atskirai. Vėliau ištekėjo, o kai atsirado galimybė, išvažiavo gyventi į Kanadą. Mes su Virgilijumi esame jos šeimą aplankę. Tačiau dabar nebelikę bendravimo, nežinau, kaip ji gyvena. Tiesa, prieš mirtį Virgilijus yra prisipažinęs: „Labai mylėjau dukrą, bet ką galėjau duoti paauglei mergaitei?.. Turbūt padariau klaidą – Rasa turėjo likti su savo mama.“
Virgilijus buvo labai laimingas, kai laukėme sūnaus. Išlydėjau vyrą į Graikiją gastrolių, grįžau iš oro uosto ir su savo bei Virgilijaus mamomis nuvažiavome į sodybą. Žiūriu, popiet man kažkas lyg darosi, gal slyvų per daug suvalgiau, pagalvojau. Grįžome į Vilnių, mama sunerimo, gal likti su manimi. „Tai tikrai nuo slyvų, mama, eisiu miegoti“, – užtikrinau. O naktį prasidėjo sąrėmiai. 1983 metų rugpjūčio 8 dieną gimė Virgutis. Virgilijui išsiuntėme telegramą į Graikiją. Kolegos paskui pasakojo, kad Virgilijus iš džiaugsmo dainavo girdint visam miestui, šventė buvo kaip reikiant.
Aš niekad nesinaudojau tuo, kad jis – operos žvaigždė, teatro direktorius. Nesiverždavau į jo kabinetą. Jei reikėdavo dėl asmeninių šeimyninių reikalų, palaukdavau, kol visi išsiskirstys, tada pasibelsdavau: „Galiu užeiti?“ „Loretuk, žinoma!“ – visada pasitikdavo su šypsena. Trumpai pasikalbėdavome apie reikalus ir išeidavau. Vengiau apkalbų, elgiausi nepriekaištingai, iš visos širdies dirbau savo darbą, bet vis tiek pavydo ir nemeilės neišvengiau. Pamenu, kartą viena baleto solistė prakalbo per teatro susirinkimą: „Tokia balerina Loreta Bartusevičiūtė, Virgilijaus Noreikos žmona, čia šoka vien todėl, kad ji – direktorienė! Ji – stora, jos nė vienas partneris negali pakelti!“ O aš sėdžiu per kelis žingsnius nuo jos... Taip verkiau eidama iš to susirinkimo, taip verkiau! Virgilijus guodė ir ramino, o paties balsas drebėjo.
Pagimdžius buvo sunku grįžti į sceną?
Nebuvo sunku, bet reikėjo daug pastangų, kad viską suderinčiau: ir vaiką, šeimą be galo mylėjau, ir be baleto negalėjau gyventi. Kai baigiau sūnų maitinti, palikau su savo mama, kuri daug padėjo, ir išvažiavau dešimčiai dienų pas savo pedagogą į Peterburgą. Kaip sakoma, „įėjau į formą“, o gruodį ar sausį jau išvažiavome su teatru šokti į Švediją. Dabar gailiuosi, kad nesiryžau antro vaiko gimdyti, bet mane vėl buvo įtraukęs teatras, baletas, scena.
Didžiuojuosi, kad pakvietė į Angliją šokti su Rudolfo Nurijevo trupe – į žymųjį jo atsisveikinimo turą. Dalyvavo tik keturi ar šeši kviestiniai baleto šokėjai. Pasisekimas buvo milžiniškas. Po koncerto Nurijevas pasiūlė: „Sušok mano „Don Kichotą“. Šiandien vakare.“ Tai gerai, kad į visus jo koncertus, kurių buvo gal dvidešimt ar daugiau, ėjau kaip žiūrovė. Mačiau, kokia Nurijevo stilistika, koks jo „Don Kichotas“. Ir sušokau: keturiuose spektakliuose sušokau pas de deux – baleto duetu – su puikiu baleto artistu Andrejumi Fedotovu. Po šių gastrolių galutinai visi įsitikino, kad esu be galo disciplinuota baleto fanatikė.
Vieną vakarą vienas kolega paklausė: „Žinai, kas Lietuvoje darosi? Tankai važiuoja, žmonės žūsta...“ Buvo 1991-ųjų sausio 13-oji. Vilniuje likę mano Virgutis su Virgilijumi. Išbėgau į gatvę prie telefono automato, nes iš viešbučio buvo labai brangu skambinti į Lietuvą. Skambinu namo, Virgilijus, iš balso jaučiu, sunerimęs: „Loreta, neklausk, nežinia, kas čia bus...“ Po koncertų Anglijoje jau buvo suplanuotos mano gastrolės Čikagoje. Ten, Čikagoje, su Virgilijumi ir susitikome, nes jis atskrido dainuoti operoje „Lietuviai“. Virgutis liko su mano mama Vilniuje.
Virgilijus iškart pasiūlė būti jo žmona – ne drauge ar sugyventine. Žinote, ką tada supratau? Supratau, kad aš jam reikalinga. Ir jis – man.
Jūsų vyras yra pasakojęs, kad pirmieji nepriklausomybės metai šeimai buvo sunkūs: buvęs teatro direktorius tapo nebereikalingas net operos teatro scenoje. Tai jus ir išginė į Venesuelą?
Emociškai buvo sunku, nes jam ne tik neleido dainuoti, bet ir vis įtarinėjo, tikrino, ar ko nenusuko, ar nepavogė iš teatro. Baisiausia, kad Virgilijaus mama tuo metu gulėjo mirties patale, o jį, nepaisant nieko, iškvietė į Kultūros ministeriją pasiaiškinti dėl kažkokio niekniekio... Gavome mes su Virgilijumi per gyvenimą nemažai šalto dušo, teko ir nepagarbos, grubumo... Į Venesuelą išvažiavome 1992-ųjų viduryje, nes Virgilijui pasiūlė dėstyti studentams. Bet jis labai išgyveno, kad negali dainuoti. O man profesine prasme sekėsi: kaip pedagogė dirbau keliose mokyklose ir dar šokau koncertuose. Ten labai ištobulėjo mano šokio technika: mums dėstė nepaprastai puiki pedagogė kubietė, pamokos buvo sunkios. Grįžome į Lietuvą 1994-aisiais, Venesueloje praleidę metus ir šešis mėnesius. Gyventi be Lietuvos mūsų šeimai pasirodė per sunku. Tada buvau labai geros formos, sustiprėjusi, patobulėjusi, todėl grįžau į Operos ir baleto teatrą dar ketveriems metams. Bet 1998-aisiais pajutau, kad mano laikas scenoje baigiasi.
2018 m. kovo 3 dieną po sunkios ligos jūsų vyras išėjo. Koks buvo jųdviejų gyvenimas paskutiniais metais?
Paskutiniai penkeri Virgilijaus gyvenimo metai buvo pažymėti ligos. Bet jis nusiteikė optimistiškai ir pareiškė: „Į užsienį nebevažinėsiu. Dabar dainuosiu ir tęsiu pedagoginį darbą.“ Kur tik jį Lietuvoje kvietė, visur su džiaugsmu važiavo koncertuoti. Niekam neatsakė. Aš – visur kartu. Buvau kaip niekad arti jo. Supratau, kad negaliu palikti jo vieno nė akimirkos.
Bet jėgos vis labiau seko. Ką nors pakeisti buvo jau ne mūsų valioje. Jam reikėjo susitaikyti ir suvokti, kad išeina. Tas laikas mane labai užgrūdino. Taip mylėjau tą žmogų, kad žinojau: niekas geriau už mane juo nepasirūpins, niekas geriau nepadės nei aš. Net paskutinius mėnesius neleidau išvežti jo į hospisą. Hospiso slaugytojos išmokė, kaip leisti vaistus. Naktimis, kai užeidavo skausmai, leidau pati, gelbėjau, kaip galėjau. Kunigas paskutinio patepimo atėjo į namus. Virgilijus lyg ir apsidžiaugė, bet tada pamačiau jo akis – tokias liūdnas liūdnas, kupinas suvokimo, kad pabaiga artėja. Po išpažinties mes visi trys su kunigu dar susiėmėme už rankų, sukalbėjome maldą. Kai likome dviese, Virgilijus ramiai atsiduso: „Na, ką, Loreta, aš viską padariau, kad tu jaustumeisi oriai. Dirbk, būk stipri ir žinok, kad aš tavęs lauksiu. Tik būk šalia manęs tą akimirką...“ Aš buvau šalia. Kovo 3-iąją, be penkiolikos septynios ryte, pamačiau jo atmerktas akis. Tas gražias gražias melsvas akis. Turėjau jas užmerkti.
Netrukus atbėgo sūnus, atvažiavo greitoji. Išlydėjome į kiemą...
Kada verkėte?
Pirmi metai buvo labai sunkūs. Ir dienoraščius rašiau, ir į darbą bėgau – kad tik mažiau galvočiau, kad neišeičiau iš proto. Dabar jau treji praėjo – priprantu prie būsenos, kad esu viena, bet vis tiek nelengvėja. Rytais nubudusi dar padedu galvą ant jo pagalvės, pasisveikinu, pasikalbu mintyse, papasakoju, ką sapnavau. Kartais ryte nuotaika būna labai slogi. Man jo trūksta. Labai. Mūsų gyvenimas buvo puikus. Jis – protingas, atviras ir sąžiningas žmogus. Esu jam be galo dėkinga už gyvenimą drauge, už tuos gražius trisdešimt šešerius kartu praleistus metus. Ir net už paskutinius penkerius, kai jis jau sunkiai sirgo ir mes kartu kovojome su jo liga. Net tada jis sugebėjo išlikti orus, pagarbus ir mylintis. Mane sukūrė baletas ir šeima. Virgilijus man buvo kaip užuovėja visus tuos beveik keturiasdešimt metų.
