Loreta Vaičaitytė apie psichologinį smurtą: „Manote, kad vyras pasikeis? Tai tik iliuzija“

Apie psichologinį smurtą kalbama nedaug, tačiau iš tiesų šeimose ir poros santykiuose jis pasitaiko gerokai dažniau nei fizinis ar seksualinis smurtas. Kodėl? Nes dažniausiai jis itin lengvai pražiūrimas arba į jį tiesiog nekreipiamas dėmesys.

Mėlynių ar žaizdų jis nepalieka, tačiau gilūs psichologiniai randai gali kaip reikiant apkartinti gyvenimą tiek pačiai aukai, tiek agresoriui, tiek ir visa tai matantiems jų vaikams.

Apie tai, kaip kyla psichologinis smurtas, kaip jis veikia žmogaus psichologiją, kokiais pavidalais jis reiškiasi bei kaip iš jo ištrūkti, Ji24.lt žurnalistė kalbėjosi su psichologe ir lektore Loreta Vaičaityte, didžiąją savo praktikos dalį skyrusia moters psichologijos studijavimui.

– Psichologinis smurtas poros santykiuose – kodėl jis atsiranda ir kokiais pavidalais jis reiškiasi?

– Itin gerai psichologinį smurtą gali paaiškinti amerikiečių psichoterapeutų Sidros ir Halo Stonų sukurta „balsų dialogo“ teorija. Anot jų, kiekvienas žmogus nėra vientisa asmenybė. Visi mes sudaryti iš daugybės dalių, vadinamų subasmenybėmis, tad kiekvienas mūsų gali būti ir racionalus, ir emocionalus, ir dvasingas arba kaip tik – labai žemiškas.

„Balsų dialogo“ teorija tvirtina, kad visos psichologinės problemos prasideda tada, kai kažkuri mūsų asmenybės dalis būna atstumta, o tokių – atstumtų – dalių turime mes visi.

Augdami kai kurias savo subasmenybes atstumiame, kai kurių visai nepažįstame, o kai kurios pradeda dominuoti. Kiekviena mūsų asmenybės dalis yra labai reikalinga, tačiau iki tam tikro lygio.

„Balsų dialogo“ teorija tvirtina, kad visos psichologinės problemos prasideda tada, kai kažkuri mūsų asmenybės dalis būna atstumta, o tokių – atstumtų – dalių turime mes visi.

Tarkime, ateidami į šį pasaulį, atsinešame labai ryškų savo „vidinį vaiką“, kuris susideda iš trijų dalių: jame slypi mūsų talentai, gabumai, mūsų dvasingumas ir mūsų pažeidžiamumas. Gimdami taip pat turime ir instinktyvias, prigimtines jėgas – tai, kas mums padeda išlikti, kitaip tariant, išlikimo energija.

Taip pat skaitykite: Žemos savivertės požymiai ir 30 patarimų, kaip ją padidinti

Būtent ji dažniausiai dar vaikystėje per tėvų auklėjimo klaidas ir būna atstumta ar užgožta. Tarkime, kad ir vidinė moters energija – jei ji nebūtų atstumta, tuomet būtų kur kas labiau išlavinta ir moters intuicija, kuri daugelyje situacijų ją stipriai apsaugotų.

Mūsų siela visuomet siekia pusiausvyros. Tad kai viena kažkuri mūsų subasmenybės dalis būna atstumiama, žmogus nesąmoningai gali jos ieškoti per savo partnerį.

Tad anot S. ir H. Stonų, – „balsų dialogo“ – pradininkų, mūsų siela visuomet siekia pusiausvyros. Tad kai viena kažkuri mūsų subasmenybės dalis būna atstumiama, žmogus nesąmoningai gali jos ieškoti per savo partnerį. Būtent dėl to racionalus vyras dažniausiai įsimyli emocionalią moterį, labai pareiginga moteris dažnai įsimyli nerūpestingąjį hipį, „gerietė“ įsimyli „blogiuką“.

Kas gi nutinka kai „gerietė“ įsimyli „blogiuką“? Santykių pradžioje abiem yra gerai, nes jie ir susižavėjo vienas kitu kaip savo atstumtų dalių atspindžiais. Ilgainiui gerietės perdėtas rūpestingumas kitais ir nuolatinis aukojimasis ima erzinti blogiuką. O blogiuko perdėtas savanaudiškumas ir agresyvumas pradeda erzinti gerietę.

Prasideda barniai, konfliktai. Jie pradeda neapkęsti vienas kito ir nesąmoningai provokuoti vienas kitą žodžiais, žvilgsniais, veiksmais. Kadangi blogiukas turi dominuoti ir nežino, kaip išreikšti savo nepasitenkinimą, susierzinimą, pyktį, dažnai jis ima smurtauti. O dar dažniau – gerti ir smurtauti.

Tačiau likimo paradoksas: palikti vienam kitą sunku, nes jie per stipriai psichologiškai prisirišę. Pagal „balsų dialogą“, gerietė giliai viduje atstūmė savo savanaudiškumą ir agresyvumą, todėl jos psichikai reikia akivaizdaus agresyvumo ir savanaudiškumo išorėje, kad pati taptų agresyvesnė ir savanaudiškesnė. O blogiukui nesąmoningai reikia išorėje matyti pasiaukojimą, švelnumą, emocionalumą, kad juos pripažintų ir imtų puoselėti savyje. Tai labai gilūs psichologiniai procesai.

Netgi išsiskyrusi su smurtautoju, gerietė vėl įsimylės kitą blogietį ir vėl kartos tą patį veiksmo scenarijų. Taip pat ir blogietis vėl įsimylės kitą gerietę ir vėl ims fiziškai, seksualiai ar psichologiškai smurtauti prieš ją. Vienintelis būdas nutraukti šį ydingą ratą – savęs pažinimas ir atstumtų dalių priėmimas.

Tam naudojamos įvairios individualios ar grupinės psichoterapijos, efektyviausia „balsų dialogo“ psichoterapija, kuri padeda pažinti visas savo subasmenybes ir priimti savo atstumtas dalis.

– O kur glūdi riba tarp eilinio mylimųjų ginčo ir „agresoriaus–aukos“ santykių pradžios?

– Aiškiausiai agresoriaus–aukos santykius parodo fizinis smurtas: trenkimas, spardymas, pastūmimas, mušimas. Toliau – seksualinis smurtas, tai ne tik prievartavimas, bet ir darymas dalykų, kurie nemalonūs ar net skausmingi partnerei, seksas, kai partnerė to nenori.

Psichologinį smurtą lengviausia atpažinti pagal ginčo pasekmes. Jei kiekvieną kartą po ginčo jaučiuosi kalta, silpna, kvaila, beviltiška – garantuotai prieš mane yra naudojamas psichologinis smurtas.

Psichologinę „agresoriaus–aukos“ pusę sunkiau nustatyti. Juk būna, kad ginčuose visi „apsižodžiuojame“, po to jaučiamės blogai, atsiprašome, susitaikome. Bet jei jau santykių pradžioje partneris keikia, kolioja partnerę, grasina paliksiąs, užmušiąs (nesvarbu, kokia tai situacija bebūtų), žemina ją „kvaiša, nevėkšla, varna...“, neleidžia jai susitikti su draugais ar kitaip apriboja jos laisvę, jis akivaizdžiai smurtaus prieš ją ir toliau.

Čia svarbiausia laiku sustabdyti agresorių, nes priešingu atveju smurtas tik dar labiau augs ir plėsis. Taip pat neleisti sau savimi abejoti ir dėl patiriamo smurto nepradėti kaltinti dar ir savęs. Čia jau reikėtų tvirto moters tono ir aiškaus pasakymo savo smurtaujančiam vyrui – „nustok mane žeminti“ ar panašiai. Jeigu tai nepavyksta, tuomet reikėtų ieškotis psichoterapeuto, kuris padėtų išsiugdyti pasitikėjimą savimi.

Psichologinis smurtas šeimose, manau, pasitaiko kur kas dažniau nei fizinis ar seksualinis smurtas, nes jis juk yra daug labiau paslėptas ir dažnai jo gali nepastebėti nei pats smurtautojas, nei jo auka.

Turbūt psichologinį smurtą lengviausia atpažinti pagal ginčo pasekmes. Jei kiekvieną kartą po ginčo jaučiuosi kalta, silpna, kvaila, beviltiška – garantuotai prieš mane yra naudojamas psichologinis smurtas.

– Dažnas išgirdęs apie smurtą šeimoje, tikriausiai iškart pamanytų, kad kalba sukasi apie asocialią šeimą. Kokia jūsų nuomonė apie šį stereotipą? Ypač kalbant apie psichologinį smurtą.

– Asocialioje šeimoje tai ryškiausia, deja, fizinis, seksualinis ir psichologinis smurtas neaplenkia ir išsilavinusių žmonių, „normalių“ šeimų. Tokiu atveju, moterims gėda ir jos neieško pagalbos. Ypač smurtas būdingas turtingiems ir galingiems vyrams, kurie įsitikinę, kad jų moterys turi jiems tarnauti ir pildyti kiekvieną užgaidą.

– Smurtautojas – koks jo psichologinis portretas? Ir kaip apibūdintumėte į aukos vaidmenį įpuolusius asmenis?

– Tyrimai rodo, kad agresoriais dažnai tampa žmonės, vaikystėje patys patyrę smurtą. Smurtavimas tuomet nesąmoningai tampa jų „kerštu už patirtą smurtą“, nes gilios psichologinės žaizdos neužgydytos, o tikram smurtautojui atsilyginti nėra kaip.

Polinkis smurtauti būdingas emociškai nestabiliems, asocialiems ir egocentriškiems asmenims. Smurtą bet kokiu atveju siečiau su noru dominuoti, parodyti savo galią ir emociniu neraštingumu. Emocinis neraštingumas – tai nemokėjimas priimtinu būdu išreikšti neigiamų emocijų (pykčio, nevilties, pasibjaurėjimo, neapykantos), taip pat neatpažinimas savo emocijų ir nemokėjimas švelniai išreikšti meilės, prieraišumo, baimės prarasti savo partnerį.

Berniukai nuo mažens muštruojami: „Neverk, nesimušk, būk stiprus, tu gi vyras“. Psichologine kalba tai reiškia „užgožk neigiamas emocijas ir niekada neparodyk, kad esi silpnas“.

Emocinis neraštingumas atsiranda auklėjimo ir socializacijos metu. Juk berniukai nuo mažens muštruojami: „Neverk, nesimušk, būk stiprus, tu gi vyras“. Psichologine kalba tai reiškia „užgožk neigiamas emocijas ir niekada neparodyk, kad esi silpnas“. O juk iki ikimokyklinio amžiaus tiek berniukai, tiek mergaitės dažnai verkia, pyksta, liūdi. Vadinasi, abiem lytims kyla tiek teigiamų, tiek neigiamų emocijų ir jas reikia išreikšti priimtinu būdu.

Metų metus užgožus savo neigiamas emocijas, kurios niekur nedingsta, bet kaupiasi kaip juodi debesys virš galvos, viduje susitelkia daug agresijos. Yra įvairių galimybių „nuleisti garą“, pvz.: sportuoti ir leisti sau keiktis, rėkti savęs visai nevaržant, pasigerti ar išlieti neadekvataus dydžio agresiją darbe ar namuose. Vienintelis būdas išsigydyti psichologines žaizdas ir tapti emociškai raštingu – lankyti individualią ar grupinę psichoterapiją.

Aukos vaidmenį dažniausiai prisiima moterys, nuo vaikystės nepatyrusios meilės, galbūt turėjusios tėvų su įvairiomis priklausomybėmis.

Aukos vaidmenį dažniausiai prisiima moterys, nuo vaikystės nepatyrusios meilės, galbūt turėjusios tėvų su įvairiomis priklausomybėmis. Tačiau auka gali tapti bet kuri moteris. Tai lemia tiek charakterio savybės, tiek socializacija.

Viena vertus, jos nuo mažens žaisdamos su lėlėmis, pačios pasirenka rūpintis kitais ir kurti santykius. Kita vertus, auklėjimas šį motinišką polinkį dar labiau sustiprina, todėl, kad mergaitės mokomos būti paklusniomis dukromis, pareigingomis mokinėmis, geromis mergaitėmis, tačiau pasitikėjimas savimi ir tikras moteriškumas Lietuvoje nėra ugdomas. Dėl to dažnai „geros mergaitės“ subasmenybė pradeda dominuoti. O tai jau psichologiškai nebėra sveika moteriai ir gali ją potencialiai padaryti auka.

Taip pat skaitykite: Psichologė Loreta Vaičaitytė: „Moteris kartais turi „išjungti“ pareigos jausmą ir pabūti savanaudė“

Kodėl? Todėl, kad „geros mergaitės“ subasmenybė deda šimtaprocentes pastangas tam, kad visiems įtiktų, kad visiems visada būtų gera, pamiršdama save ir savo poreikius, kurie neišgaruoja, o lieka užgožti. Atsiradus vaikams, dažnai išsivysto stipri „geros motinos“ subasmenybė ir tada aukojamasi dėl vaikų vėlgi atstumiant savo pačios poreikius ir norus. Ilgainiui metams bėgant viduje taip pat susikaupia daug agresijos dėl savo pačios atstumtų poreikių, nerealizuotų svajonių.

– Stereotipiškai manoma, kad šeimoje ar santykiuose daugiau smurtauja vyrai. Bent jau kalbant apie fizinį smurtą. O kokia situacija kalbant apie psichologinį smurtą? Kiek tipiškas psichologinis smurtas iš moterų pusės?

– Tokios statistikos nėra, bet žvelgiant į porų santykius ir klausant kitų psichologų, matau, kad psichologinį smurtą taiko ir moterys. Psichologinis smurtas apibrėžiamas kaip kito žmogaus žeminimas, menkinimas, įžeidinėjimas, grasinimai, bandymas jį kontroliuoti, rodyti savo valdžią.

Moterims turbūt labiausiai būdingos formos: žeminimas, menkinimas ir įžeidinėjimai. Argi negirdėjote kaimynių ar artimųjų šaukiant ant savo vyro ar vaikų: „Žąsine, ką darai?“, „Asile, nieko nesugebi!“, „Kvaily, viską sugadinai!“ ir panašiai.

– Nekalbadieniai – dažna bausmė santykiuose iš moterų pusės. Kiek tai turi bendro su psichologiniu smurtu?

– Tai priskiriama prie psichologinio smurto apraiškų, tačiau svarbu kaip dažnai ir kaip ilgai tai trunka. Prie to paties priskirčiau ir susilaikymą nuo sekso – juk šiuo atveju moterys, negalėdamos fiziškai išreikšti pykčio, mano „tegul pasikankina, taip jį nubausiu.“

O žvelgiant iš kitos pusės – nekalbadieniai gali būti ir bauda vyrui už jo naudojamą psichologinį smurtą, tiesa?

– Kaip elgtis psichologinio smurto situacijoje: jei susilauki priekaištų bangos, geriau tylėti ar aktyviai gintis? Kokios klaidos dažniausiai daromos?

– Jei tai psichologinio smurto pradžia, reikia nustatyti griežtas ribas ir neleisti, kad tau „liptų ant galvos“. Tvirtai ir garsiai žvelgiant partneriui į akis pasakyti: „Liaukis mane žeminti (įžeidinėti, kritikuoti, grasinti, kontroliuoti). Aš to nepakęsiu. Jei nenustosi, aš tave paliksiu.“

Žinoma, tam, kad galėtum tai pasakyti ir save apginti, turi būti psichologiškai stipri, turi tvirtai žinoti savo vertę ir nebijoti prarasti šių santykių. Dažnai moterys, tapusios aukomis, neturi pasitikėjimo savimi, nemoka mylėti savęs ir rūpintis savimi, todėl pačios vienos neišsikapstys.

Dažnai moterys, tapusios aukomis, neturi pasitikėjimo savimi, nemoka mylėti savęs ir rūpintis savimi, todėl pačios vienos neišsikapstys.

Svarbiausios klaidos bet kokio smurto atveju yra neieškojimas psichologinės pagalbos ir smurto toleravimas, t. y. bandymas pateisinti smurtautoją, manymas, kad jis daugiau to nedarys, kad kaltas alkoholis arba aš pati, kad nepatylėjau. Žmonės yra pakankamai prognozuojami – jei vyras pakėlė prieš moterį ranką vieną kartą, pakels dar dažniau ir skaudžiau.

Noriu pabrėžti, kad psichologinė pagalba būtina tiek aukai, tiek agresoriui. Vilniuje veikia Moterų krizių centras, Vyrų krizių centras.

– Kiek asmens savivertei ir psichologijai gali pakenkti užsitęsęs psichologinis mylimojo smurtas?

– Moteris, kuri leidžia vyrui save žeminti, įžeidinėti, grasinti, jau ir taip turi žemą savivertę. Kasdienis vyro smurtavimas tą mažutį daigelį užkasa giliai po žeme. Kuo ilgiau moteris tai kęs, tuo skaudesnės bus pasekmės. Moteris gali tapti apatiška, frigidiška, agresyvi, pulti į neviltį, depresiją ir netgi bandyti nusižudyti.

– O ar įmanoma šią savivertę išsiugdyti pačiai?

– Viskas, žinoma, priklauso nuo aplinkybių ir to, kiek tas smurtas gilus, kiek jis laiko trunka bei kiek jis yra dažnas ir kaip stipriai paveikia moterį.

Idealiausiu atveju reikėtų bent jau kurį laiką su vyru pabendrauti per atstumą, galbūt pagyventi tuo metu pas tėvus ar išvykti paatostogauti ir bandyti užsiimti tuo, ką gerai sugebi – tai labai stipriai gali pakelti savivertę.

Taip pat skaitykite: Nelaimingų žmonių įpročiai: ar esate vienas iš jų?

Galbūt, jei esate namų šeimininkė, jau būtų pats metas rasti darbą, kuriame galėtumėte save realizuoti ar užsiimti veikla, kuri priverstų didžiuotis savimi Žinoma, savivertę pakelti pavyks ne per vieną dieną, tačiau dedant stiprias pastangas tai tikrai įmanoma padaryti.

– Labai dažna situacija: sunku palikti savo skriaudėją, „gaila“ jo. Kodėl?

– Moterys dažnai pasirenka skausmingus santykius, nes nematė gražių, vienas kitą gerbiančių santykių savo šeimoje, nes neįsivaizduoja, kad gali būti geriau, nes bijo likti vienos. Neišsiauginusios savigarbos ir meilės sau jos dažnai mano, kad tokių santykių pačios nusipelnė.

– Ar įmanoma pakeisti psichologinį smurtautoją, ar verčiau tokius santykius kuo greičiau nutraukti?

– Fizinio ir seksualinio smurto atveju būtina palikti savo skriaudėją ir ieškoti psichologinės pagalbos. Jei skriaudėjas nori tave susigrąžinti, iškelk jam sąlygą, kad jis būtinai turi ieškotis profesionalios psichologinės pagalbos. Psichologinio smurto atveju, žiūrint, kaip toli jis pažengęs, galima likti kartu, jei abu partneriai nuoširdžiai bando spręsti šią problemą, t. y. lanko psichoterapijos seansus.

Moterys dažnai gyvena iliuzija, kad gali pakeisti savo vyrą. Deja, tai beveik neįmanoma. Pirma, vyras turi norėti keistis. Antra, jis turi gauti profesionalią pagalbą. Dažniausiai keistis jis nenori, nemato problemos, o gauti psichologo pagalbą gėda, išdidumas neleidžia.

Žinoma, yra kitas kelias – keistis pačiai. Tai ilgas ir sudėtingas procesas išliekant skausminguose santykiuose. Juk psichologiniam smurtui reikia stipriojo ir silpnojo. Jei moteris naudodama „balsų dialogą“ ar kitą psichoterapiją taps psichologiškai stipri, ji sugebės save apginti prieš smurtautoją, bet kokia to bus kaina?

– O kaip tarp tėvų tvyrantis psichologinis smurtas gali paveikti jų atžalas?

– Žinoma, labai neigiamai. Taip vaikai nuo pat vaikystės mato neigiamą elgesio modelį ir galiausiai suaugę jie pradės jį imituoti. Kiekvienas žmogus skirtingas, kaip ir skirtingos aplinkybės, tad vienareikšmiškai negalėčiau sakyti, kad jie tikrai taip pat taps smurtautojais, tačiau dažniausiai tokius santykius matantys vaikai suaugę irgi turi įvairiai pasireiškiančių psichologinių problemų.

Tarkime, jei tai yra mergaitė – suaugusi ji gali tapti savo vyro auka, nes ji nesąmoningai pasirinks tokį vyrą ir santykiai su juo jai atrodys tiesiog normalūs ir natūralūs – ji juk nežino, kad jie gali būti ir kitokie. O jei tai berniukas, tuomet tikrai daug šansų, kad jis pats taps smurtautoju.

Taip pat skaitykite: Santykių ekspertai pataria: kaip susigrąžinti savivertę moteriai, kuri yra nuolat žeminama

Vaikams dažnai net nebūtina tą smurtą matyti, nes jie ir taip puikiai jaučia savo tėvų emocijas. Ir dažniausiai to užtenka, kad jie dėl tų juntamų blogų emocijų kažkuriame amžiaus tarpsnyje pradėtų kaltinti dar ir save. O kadangi tėvai neišmokė, kaip tinkamai su tomis emocijomis susidoroti, jie jas užspaudžia.

Paauglystėje ar jau suaugus šios emocijos gali prasiveržti agresija, kuri gali būti nukreipta nebūtinai tik į kitus asmenis, bet ir į save. Čia gali būti labai įvairios apraiškos – neapykanta sau, noras žaloti ar kankinti save, taip pat gali kilti gilus liūdesys, nepasitenkinimas ar netgi depresija.

Dabar psichologai vieningai pripažįsta, kad net ir būdami dar visai vaikai, mes jau galime giliai pasąmonėje priimti tam tikrą sprendimą, kuris turės labai didelę įtaką mūsų elgesio modeliams, kai jau būsime suaugę.

Kitas dalykas, kuris gali nutikti, – sumažėjusi ar dingusi vaiko pagarba mamai. Kadangi mama ir taip jau yra psichologiškai silpna, jei jau prieš ją tas smurtas naudojamas, tai ji garantuotai ir nemokės nustatyti griežtų ribų savo vaikams.

O dar kai vaikai matys, kaip su mama elgiasi tėtis, tuomet gali kilti ir neracionalus pyktis ne tik prieš ją (nes ji leidžia tėčiui taip su ja elgtis), bet ir prieš tėtį (nes jis smurtauja prieš mamą).

Taip pat skaitykite: Psichoterapeutė Jolanta Bičkienė: „Vieną klastingiausių depresijos formų gali slėpti ir šypsena“

Apskritai viskas priklauso nuo vaiko charakterio ir nuo to, kokį sprendimą jis priima pasąmonėje matydamas tarp tėvų tvyrantį smurtą. Dabar psichologai vieningai pripažįsta, kad net ir būdami dar visai vaikai (dvejų ar trejų metų amžiaus), mes jau galime giliai pasąmonėje priimti tam tikrą sprendimą, kuris turės labai didelę įtaką mūsų elgesio modeliams, kai jau būsime suaugę.

– O ką patartumėte moterims, kurios puikiai supranta, kad prieš jas naudojamas smurtas, tačiau dėl vaikų ar kitų priežasčių nedrįsta ar bijo išeiti iš šių santykių?

– Visų pirma patarčiau joms paklausti savęs – kas tiksliai mane šiuose santykiuose laiko? Galbūt tai prisirišimas, baimė likti vienai, finansinis nestabilumas, pokyčių baimė? O galbūt kažkas yra patogu šiuose santykiuose, nes gal vyras ir psichologiškai smurtauja, bet jis juk turi ir teigiamą pusę – tarkime, jei moteris namų šeimininkė, o vyras uždirba pinigus, tuomet ji gal tiesiog linkusi nusileisti ir nekreipia dėmesio į tą smurtą? Situacijų yra pačių įvairiausių, tačiau kiekvienos jų svarbiausias žingsnis – noras kažką keisti.

O tuomet jau reikėtų nuo smurtaujančio vyro atsiskirti bent savaitei ir stipriai apmąstyti santykius. Žinoma, šiuo atveju moteriai būtų itin reikalinga ir parama – draugių, tėvų ar giminaičių... Žodžiu, iš tų, kurie supranta ir gali pabūti šalia, nes vienai jai būti šioje situacijoje gali būti per daug sunku.