Loretai Sungailienei – 44-eri: apie „Duokim garo“ užkulisius, motinystę ir ją žavinčią asmenybę

„Būdama su žmonėmis aš pasikraunu, man gera. Atrodo, visi negalavimai iškart praeina“, – portalui Žmonės.lt kvatodamasi prisipažino netikėto skambučio sulaukusi sukaktuvininkė. 

L.Sungailienė apie 44-ąjį gimtadienį tikriausiai net nebūtų susimąsčiusi, jei ne aplinkinių ir šeimos sveikinimai. Loreta pasakojo, kad gimimo diena buvo labai darbinga – nuo pat ryto vyko laidos „Duokim garo“ filmavimai, tad nei apmąstyti, nei susimąstyti apie prabėgusius metus nebuvo laiko.

„Tačiau po filmavimo vis tiek suspėjau tradiciškai su savo vadovaujamu ansambliu „Virvytė“ atidaryti nauja folkloro sezoną. Kasmet darome atidarymą ir taip jau sutampa, kad per mano gimtadienį“, – šypsojosi televizijos laidų ir renginių vedėja.  

Portalui Žmonės.lt L.Sungailienė papasakojo apie prabėgusius metus, atvėrė 20-ąjį sezoną skaičiuojančios laidos „Duokim garo“ užkulisius ir pravėrė duris į asmeniškesnes temas – motinystę bei ryšį su savo atžalomis Viliumi, Giriumi ir Liepa.  

Loreta, kokiomis nuotaikomis sutinkate 44-uosius gyvenimo metus?

Man gimtadienis visuomet yra šventė, o ne kažkokia nelaimė, tad ne išimtis ir šis. Turiu daug puikių vaikystės prisiminimų – mama man organizuodavo labai gražią gimtadienio šventę. Ji stengdavosi paruošti gimimo dienos vaišes, kepti pyragaičius, būtent tuos, kuriuos aš mėgstu. Kai buvau paauglė, jau pati padėdavau mamai, tad tas pasiruošimo gimimo dienai procesas man iki šiol išlikęs atmintyje, sukelia džiaugsmą. Aš jį vis prisimenu. 

Kaip ir su šypsena prisimenu tą momentą, kai sukviečiami klasės draugai, kiemo draugai, šie vaišinasi ir po to žaidžiame įvairiausius žaidimus... Galbūt todėl iki šiol mėgstu, jei tik turiu laiko, su viena, su antra, su trečia kompanija pabūti. Man tai teikia džiaugsmą. 

Per savo gimtadienį bičiulei esate organizavusi mergvakarį. Ar labiau mėgstate kitiems daryti staigmenas nei jų sulaukti? 

Taip sutapo. Sezoną atidarėme, vasarą sutikome, o viena iš mūsų kolektyvo ruošėsi ištekėti. Tai ir suorganizavome jai mergvakarį! Žodžiu, džiaugsmas visapusis (šypsosi).

Išties aš esu tas žmogus, kuris patiria daugiau laimės ir savęs įprasminimo tose veiklose, kur galima padaryti gero ne tik sau, bet ir kitiems. Nors kiekvienais metais gimtadienio staigmenų sulaukiu ir aš – nustebina ansambliečiai. Būna, gaunu žinutę: „Mergaitė, kuri ansamblyje dainuoja, aplankys jus ir atneš staigmenėlę. Ar galima ateiti tokią ir tokią valandą?“. Susideriname, tad aš jau žinau, kad reikia laukti staigmenėlių bei dovanėlių (juokiasi). 

O kokie jums buvo pastarieji metai? 

Tie karantininiai metai mane išmokė naujų dalykų, dar labiau susigyvenau su technologijomis, tačiau ko man labiausiai trūko, tai bendravimo su žmonėmis. Nors vyko ir filmavimai, ir darbai nesustojo, tačiau gyvas kontaktas, ypač per koncertus, kai sutinki žmones be baimės, visai kitokias emocijas teikia.

Gerai, kad vasarą renginiai ir koncertai sugrįžo su kaupu. Štai šią vasarą turėjau net keturių savaičių atostogas, tačiau į darbus sugrįžau nepaatostogavusi – į du mėnesius susidėjo visų metų koncertai, tai buvo tikras maratonas (juokiasi). O dar ir filmavimai, ir vaikų stovyklos – visą vasarą atidirbau sąžiningai ir kūrybingai, prie jūros gulėti nebuvo kada.

Nors pamąstau, ar be to laiko sau, kai guli ir nieko neveiki, kažką praradau, ar daugiau atradau? Juk kai tiek džiaugsmo teikia buvimas scenoje, tai jokio nuovargio nejauti, tik pasikrauni energijos (šypsosi). Prisipažinsiu, man būna, kad ateinu į repeticiją ir atrodo, jog jos nepravesiu, bloga, kažkas ant širdies, net galvą sopa, bet pamažu pradedu dainuoti ir atrodo, kad kaip ranka nuima viską – tiek nuo širdies, tiek nuo galvos.

Jūsų vedama „Duokim Garo“ pernai ašventė 20-metį. Kaip jūs pradėjote vesti šią laidą?

Viskas labai paprasta – vyko konkursas. Į jį buvo pakviesti žmonės, kurie kalba tarmiškai, kurie yra susiję su tradicijų puoselėjimu ir panašaus pobūdžio renginiais. Tokių žmonių suvažiavo iš visų regionų.

Prisimenu, pačioje pradžioje mus konsultavo ir apie darbą eteryje pasakojo etnomuzikologė Zita Kelmickaitė. Man atrodo, kad ji laidos rengėjams ir parodė mane bei mano kolegą Stanislovą Kavaliauską, nes mes ir žemaitiškai kalbantys, ir jau turėję patirties tarptautinio folkloros festivalio „Skamba skamba kankliai“ vedime. Mes su juo jau buvome, liaudiškai sakant, susigroję (juokiasi).  Matyt, toje atrankoje mudu visas užduotis įvykdėme gerai ir sukūrėme tokią darną, kuri laidos rengėjams pasirodė įdomi. Štai taip ir patekome į laidą.  

Nuo to laiko praėjo 20 metų ir šiandien be jūsų sunku įsivaizduoti eterį.

Gali būti (juokiasi). Kartais prieš eterį atrodo, kad jau per tiek metų viskas parodyta ir išpasakota – ką dar galima naujo pasakyti? Tačiau įsijungia kamera ir vėl viskas sustoja į vėžes – atsiranda ir ką pasakoti, ir dainos, kurias norisi uždainuoti… Kartais net nesupranti, kaip tie kūriniai ateina į galvą (juokiasi). Tai yra didžiulė laimė. 

Tikiu, kad per tiek metų filmavimuose netrūko kuriozų, netikėtumų. Kas jums labiausiai įsiminė?

Sunku atsirinkti. Pačioje pradžioje laidas filmavome it nedidelėje pirtelėje – tokia buvo scenografija. Laidos dalyviai įeidavo pro nedideles duris ir būdavo, kad kažkas tiesioginio eterio metu tai galvą susitrenkia, tai dar kas nors (juokiasi). Tačiau toks adrenalinas būdavo užplūdęs dalyvius, kad tuo metu jiems buvo nė motais, niekas nesugadindavo eterio (juokiasi). 

Aišku, ir dabar būna visko: būna, kad susipainioji, praverti vieną scenarijaus lapą ir pradedi kalbėti visai ne tą, ką reikia (juokiasi). Bet, laimei, dirbame kartu su kolegomis, tad vienas kitą papildome, gelbstime.

Nors, iš tiesų, dėl tų klaidų jau seniai nesuku galvos. Juk būna kartais, kad tas suklydimas, jeigu jis nuoširdus, jeigu dėl klaidos nepameti viso scenarijaus iš rankų, suteikia tik žavesio. O ir reikia suprasti, kad laidos, ypač jei tai yra tiesioginis eteris, yra kaip ir gyvenimas – kartais nenuspėjamos ir kelia iššūkių, tad reikia prisitaikyti.  Būna, kad filmavimo eigoje matai, jog jau gali kažko nesuspėti, tad kartais tenka ir keisti kūrinį, ir paprašyti kapelos, jog sugrotų trumpiau. Išties visko būna, bet tai ir yra smagu (juokiasi).

O ar vaikystėje svajodavote tapti eterio veidu?

Eteris man nuo mokyklos laikų nebuvo svetimas – teko išbandyti jėgas regioninėje televizijoje. Tačiau visada svajojau būti dainininke. Iš tiesų, kai buvau maža ir dar folkloro gerai nežinojau, buvau labai susižavėjusi džiazo muzika (juokiasi). Man patiko šių dainininkų įvaizdis, tad ir aš norėjau tokia būti. Visgi vėliau mano įsivaizdavimai pradėjo keistis – pamilau folklorą…

Dabar galiu sakyti, jog viskas nuo vaikystės laikų paragauta – ir eteris, ir muzika, tad ir dabartinės veiklos su tuo siejasi. Kai kurie sakytų, kad taip ir buvo nulemta, bet mano mama yra labai gražiai pasakiusi – viskas, kas vyksta gyvenime, yra didžiulio plano dalis, tačiau, kas tą planą sukuria – sunku pasakyti. Tai yra sudėtinis kūrybinis darbas, kuriame ne paskutinį vaidmenį atlieka pats žmogus. Yra dalykai, kuriuos žmonės atsineša gimdami, kuriuos galima pastebėti vaikystėje – talentai, stiprybės, pomėgiai... Tačiau sprendimas, ar tas duotybes vystyti, lieka paties žmogaus valioje.

O ar savo atžalose pastebite talentą muzikai? 

Taip, jie talentą turi, tačiau ne visi nusiteikę rimtai mokytis muzikos mokyklose (juokiasi). Bet menas jiems išties artimas – štai vienas šoka, o du muzikos mokyklą lanko, groja instrumentais, o kur dar choro kolektyvai bei folkloro ansamblis...

Aišku, ne viskas mūsų šeimoje įvyksta taip, kaip aš noriu – kartais sutrukdo ir tos technologijos, tačiau matydama jų talentus, iš visų jėgų stengiuosi, kad vaikai įsitrauktų, kad jiems patiktų užklasinės veiklos. Vis ieškau kūrybiškų būdų, kaip suteikti papildomos motyvacijos savo vaikams, kad tas lavinimas – muzika, dailė, sportas, šokiai – nesijaustų it prievarta. 

Šiuolaikinius vaikus sudominti liaudies tradicijomis – sudėtinga. Kaip jums pavyksta perduoti vaikams meilę folklorui?

Iš tiesų, mes visi esame įsitraukę į folkloro bendruomenes, o jos turi stiprią bendrystę. Šios bendruomenės neapsiriboja vien repeticijomis ir koncertine veikla, tai – ir nuoširdi draugystė, ir šventės, ir bendri pasibuvimai. Visa tai įtraukia ir sudomina dar labiau. O ir vasaros stovyklos, į kurias keliauja mano vaikai, susijusios su etnografinėmis, etnokultūrinėmis veiklomis.

Žinoma, viskas su saiku, nes gyvenime turi būti balansas. Nors ir kaip norisi perduoti tradicijas vaikams, negalima jokiu būdu naudoti prievartos ir sakyti, kad jei taip nedarysime, tai jau mes ne lietuviai. Bendruomenėse visas gražias idėjas perteikiame per asmenines patirtis, per pasirodymus, per dainas ir programas. Ansambliuose visi stengiamės būti draugais. Manau, kad tai ir užkrečia. 

O kokia mama esate savo vaikams? Ar stengiatės vaikams būti drauge?

Stengiuosi, žinoma, bet, kaip ir visiems tėvams, nelabai pavyksta (juokiasi). Kartais būnu griežta, kartais pykstu, net ką nors pasakau pakeltu tonu, bet tikrai stengiuosi ir ieškau būdų savo vaikams būti drauge.

O kur ieškote patarimų?

Ir iš patirties, ir literatūroje kažkada ieškota. Jau nežinau, ką reikėtų daugiau skaityti, nes tikiu, kad viską, ką perskaitai, reikia perkelti į gyvenimą. Juk jokie patarimai, jei jų netaikai praktikoje, neturi prasmės (šypsosi). Nereikia per daug apsikrauti patarimais, reikia imti ir įgyvendinti. Po to, žiūrėk, galėsi ir pats parašyti knygą (juokiasi).

O ar jūs norėtumėte parašyti knygą?

Dar ne laikas, turiu daug ką nuveikti (juokiasi). Nors labai nuoširdžiai žaviuosi aktore Nijole Narmontaite. Ji sukuria tokius šedevrus, tikras istorijas taip gražiai suguldo į knygą… Gal tas knygos viršelis iš pažiūros ir atrodo žvaigždiškas, bet viduje – tiek daug gilių minčių. Žaviuosi ir tuo, kaip ji viską spėja. Gal ateis laikas, kai manimi kažkas pasižavės (juokiasi).

Prabėgo jūsų gimimo diena. Apie ką svajojote pūsdama žvakutes ant torto? 

Oi, apie daug ką. Turiu daug smulkių svajonių, bet viena svarbiausių – noriu būti sveika visomis prasmėmis (juokiasi). Kartais mums visiems pritrūksta sveiko proto, tad norisi nepasiduoti paranojoms, kažkokioms kalboms ir viliojimams. Manau, kad toks palinkėjimas tinka ne tik man, bet ir visiems.

Fotogalerija: