Tokių audringų ginčų Paryžius negirdėjo nuo tada, kai sostinėje pasirodė „nenaudingas ir siaubingas“ Eifelio bokštas. LUVRO PIRAMIDĘ lygino su karpa ant kilnaus veido, greituoju maistu, pramogų parku, disneilendu. Kliuvo ir šalies prezidentui dėl architekto pasirinkimo: „Užsienietis mat diktuos Paryžiui sąlygas, koks jis turi būti!..“
1983 metais Penktosios respublikos prezidentas François Mitterrand’as pradėjo įgyvendinti projektą „Didysis Luvras“, kuris numatė didžiulę rekonstrukciją komplekso, savo istoriją skaičiuojančio nuo 1793-iųjų, kai Konventas priėmė dekretą dėl nacionalinio muziejaus steigimo. Reikia pripažinti, kad prancūzų karaliai noriai demonstravo publikai savo kolekcijas. Luvro lobiai ypač išaugo per Prancūzijos revoliuciją, rekvizavus aristokratų turtą, ir per Napoleono karines kampanijas užsienyje.
Garsiausio pasaulio muziejaus rekonstrukcija numatė keletą svarbių etapų. Visas pastatas turėjo talpinti muziejaus ekspoziciją (iki tol vieną sparną užėmė Finansų ministerija), privalėjo atsirasti požeminis vestibiulis, prie įėjimo iškilti futuristinė stiklinė piramidė. Skandalas prasidėjo vos paviešinus planą. Prancūzai duso iš pasipiktinimo, autoritetingi rašeivos siūlė sukilti. Luvro direktorius protestuodamas atsistatydino. O kai visuomenė sužinojo, kad architektas dar ir „ne vietinis“, o kinų kilmės amerikietis, prakalbo apie tyčiojimąsi iš Prancūzijos istorijos. Projektą sumalė į miltus ir būsimą monstrą pakrikštijo „faraono François piramide“.