Sako, visi gimstame mums skirtu laiku. Tačiau žvelgiant į Šveicarijoje įsikūrusią fotografę Moniką Marozienę nejučia kyla mintis, kad ji gimė bent keliais dešimtmečiais per vėlai. O gal, kaip pasakytų reinkarnacija tikintys hinduistai, jos siela nugyvenusi jau ne vieną gyvenimą. Nes Monika tiesiog spinduliuoja retro Paryžiaus žavesį.
„Mane išties labai traukia vintažiniai daiktai, seni pastatai, – šypteli Monika. – Kartais pasidarau turą po Paryžiaus sendaikčių turgus, butikus. Mėgaujuosi akimirka, kai įėjusi į vintažinių drabužių butiką pamatau gražų švarką ar suknelę. Atrodo, net pajaučiu buvusį kvapą, lyg tas rūbas būtų pabuvęs labai gerame vakarėlyje. Ir tas žinojimas, kad jis dalyvavo įdomiame gyvenime, mane veža. Daiktai, turintys istoriją, paslaptį, man labai brangūs.
Visada svajojau pagyventi senamiestyje, kelių šimtų metų senumo pastate su jo ypatinga aura – dabar taip ir gyvenu. Taip pat visą laiką svajojau išmokti prancūzų kalbą ir gyventi prancūzakalbėje šalyje – ir atsidūriau prancūziškoje Šveicarijos dalyje. Mano vyras vis sako: „Aš bijau tavo svajonių.“ Nes apie ką svajoju, tai ir nutinka. Manau, kad visų svajonės pildosi, tik reikia konkrečiai svajoti.“
Vos tik pasakote, kad gyvenate Šveicarijoje, prieš akis iškyla snieguotų kalnų viršūnės...
Gyvenu Nešatelyje – tai labai gražus ir jaukus miestelis. Šiaip Šveicarijos kraštovaizdis visur panašus: telkšo ežerai, prie jų įsikūrę miestai ir miesteliai, o visa kita – kalnai. Aišku, ir kalnuose gyvena žmonės, jie daugiausia ūkininkauja.
Socialine prasme Šveicarija yra kontrastų šalis: Ciuriche gali pamatyti labai stilingų žmonių, moterys vaikšto su „Hermès“ rankinukais, o nuvažiavęs į kalnus gali išvysti žmonių su tautiniais rūbais. Tie kontrastai man labai įdomūs.