Kauno futbolo klubo „Hegelmann“ gynėjas Tzlilas NEHEMYA (27) ir jo žmona Nitzan (26) į Lietuvą atvyko ne po paties geriausio laikotarpio Graikijoje. Visgi jie nesigaili sėkmę užsienyje išmėginę dar kartą. Šiandien jiedu spinduliuoja laime tiek aikštėje, tiek už jos ribų – tuo jau puikiai įsitikino lietuviško futbolo gerbėjai.
Įvartį atšvęsti bučiniu nedažnai pasitaiko. Kokia istorija slypi už tos garsiosios nuotraukos?
Nitzan: Kadangi tądien smarkiai lijo, sėdėjau po stogeliu tribūnos viduryje, o kiek prasisklaidžius debesims patraukiau arčiau vartų, kad galėčiau geriau matyti žaidžiantį Tzlilą. Rungtynėms su „Jonava“ artėjant link pabaigos, jis galva nukreipė kamuolį į vartus, paskui akimis tribūnose ieškojo manęs, bet nerado – dvikovą stebėjo nemažai žmonių.
Tad nusileidau prie aikštės, kad galėčiau jį pasveikinti, – šis spontaniškas momentas ir užfiksuotas nuotraukoje. Tiesa, tai toli gražu ne pirmas toks atvejis – kartu esame beveik septynerius metus, aš stengiuosi jį palaikyti per kiekvienas rungtynes.
Tzlilas: Norėjau tiesiog atšvęsti su žmona, juolab ji nematė mano pirmo Lietuvoje pelnyto įvarčio – tuomet buvo Izraelyje ir žiūrėjo rungtynes trūkinėjant interneto ryšiui, kai vieną akimirką kažką matai, o kitą ekrane tiesiog juoda (juokiasi). Džiugu, kad abu esame įsitraukę į futbolą, turime tiek bendro, galime kartu žiūrėti varžybas ir ginčytis, ar teisėjas teisingai skyrė vienuolikos metrų baudinį.
Nitzan: Nuo tada, kai susipažinome, futbolas man tapo kur kas svarbesnis – juk tai visas Tzlilo gyvenimas. Jis nuolat koncentravosi į tai, natūraliai ši sporto šaka atėjo ir į mano gyvenimą. Juk reikia žinoti kuo daugiau apie savo gyvenimo partnerį, kokia jo veikla.
Mūsų susipažinimo istorija? Izraelio piliečiai turi atlikti visiems privalomą karinę tarnybą, tad aš, vos baigusi vidurinę, dvejus metus tarnavau padalinyje Tel Avive, o Tzlilas – trejus metus kiek tolėliau. Tačiau vienąkart jis atvyko į mano karinį dalinį su tam tikra misija. Taip netikėtai susipažinome, vėliau pradėjome bendrauti per feisbuką, o galiausiai buvau perkelta į jo tarnybos vietą. Atrodytų, viskas taip ir turėjo būti, lyg kokia lemtis.