M. Levickio, D. Adomaitės ir Samo diskusija: ar įmanoma Lietuvos muzikantams patekti į tarptautinę rinką?

Diskusijoje, pavadintoje „(Ne)sėkmės istorijos: kas bus kitas?“, mintimis dalijosi stulbinančią patirtį tarptautinėje muzikos industrijoje subrandinęs akordeonistas Martynas Levickis, „Ten Walls“ vadybininkė Diana Adomaitė ir grupės „BIX“ lyderis, televizijos laidų prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas.

Diskusijos svečiai buvo pakviesti prisiminti savo patekimą į tarptautinę muzikos areną ir pabandyti atsakyti į kone kiekvieną apie didžiąją sceną svajojantį žmogų kamuojantį klausimą: ar Lietuvos vardas gali skambėti visame pasaulyje?

Akordeonistas Martynas Levickis pasakojo, kad didžiosiose scenose jis atsidūrė dėl puikaus prodiuserio. Jis prisiminė ir tai įrodančią istoriją, nutikusią jo karjeros pradžioje.

„Kai jau buvome beveik išleidę mano pop dainų koverių albumą, prodiuseris man pasiūlė nuvykti į garsųjį Vimbldono turnyrą ir tiesiog vaikščiojant aplink, groti, kol renkasi žiūrovai. Žinoma, tai man ne itin patiko, nes nebuvo labai patogu ir pats nesijaučiau jaukiai, – pasakojo M. Levickis. – Tačiau ten sukiojosi ir televizijos kameros, kurios mane pastebėjo ir pačiu žiūrimiausiu metu atsidūriau dėmesio centre. Tai įvyko tik prodiuserio dėka, kuris man nesakė su kokiu tikslu vykstu groti į turnyrą“.

Visgi, akordeonistas suprato, kad negali visuomet elgtis taip, kaip nori prodiuseriai. Todėl dabar jis ne tik koncertuoja, bet ir tapo savo paties vadybininku.

„Esu pats sau šeimininkas ir jaučiuosi laimingas. Žinoma, būna minčių, kai norėtųsi, kad už manęs būtų didelė komanda, nes kitos mano veiklos, be grojimo, tikrai atima daug laiko. Visgi, mano prioritetas yra būti atlikėju. Kovojimas už save mane labai ugdo, todėl džiaugiuosi šiuo laikotarpiu“.

Marijaus Adomaičio-Ten Walls žmona ir vadybininkė Diana Adomaitė pabrėžė, kad norint patekti į tarptautinę rinką reikia beprotiškai daug dirbti ir niekuomet nesustoti.

„Iš pradžių Marijus labai daug keliaudavo, kaip didžėjus. Vėliau nuskambėjo „Walking with elephants“ ir jo karjeroje prasidėjo naujas etapas. Dar daugiau darbo ir dar daugiau atiduotų jėgų, – pasakojo D. Adomaitė. – Po kiek laiko visi žinome, kad praūžė skandalas ir tada reikėjo po truputį save susirinkti“.

D. Adomaitė atskleidė, kad teko ne tik ieškoti naujų kūrybos kelių, bet ir sugrąžinti vyrui gerą sveikatos būklę.

„Tik įsivaizduokite... Grįžęs po kelionės jis miegodavo dvi paras ir aš bėgdavau žiūrėti, ar jis dar kvėpuoja. Marijus svėrė labai mažai, buvo palūžęs. Tai buvo sunkus metas, tačiau supratome, kad reikia judėti pirmyn ir ieškoti kitų kelių. Taip atsirado noras šalia elektroninės muzikos atrasti ir kitą muziką“, – kalbėjo ji.

Saulius Urbonavičius-Samas pritarė išsakytai minčiai, kad Lietuvos muzikantams itin sunku patekti į tarptautinę rinką. Lietuva vis dar yra nepakankamai įdomi, o ir prodiuserių, kurie sugebėtų surasti kelius į užsienio šalis, nėra.

„Visuose muzikiniuose projektuose yra vienetai žmonių, kurie į juos ateidami iš tikrųjų žino, ką daro ir ko siekia. Dauguma jų ateina tik pabandyti ir pasižiūrėti, kas čia gausis. Tad norint užkariauti ne tik Lietuvą, bet ir pasaulį reikia daryti viską, kas tik šauna į galvą ir turėti aiškų tikslą“, – tikino jis.

Samas teigė, kad nėra vieno sėkmės recepto. Šiais galimybių laikais svarbu ne tik talentas ir sunkus darbas, bet  ir tinkamas žmogus šalia, kuris pasirūpins, kad muzika būtų girdima.

„Prie kiekvieno didelio muzikinio vardo stovi geras vadybininkas. Būtent vadybininkai juos pastebi ir sukuria tą burbulą, dėl kurio iš proto eina visas pasaulis“, – kalbėjo S. Urbonavičius-Samas.