M.Levickis – apie naująjį savo „Ferrari“ ir nesklandumus: „Galėjo nutikti panašiai kaip Montvydui“

Martynai, beveik nesireklamuodamas surengėte turą, kurio bilietai tiesiog ištirpo?

Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Klaipėdoje grojome koncertus, kuriuose skamba Antonio Vivaldi „Metų laikai“ ir mano paties kurta muzika, įkvėpta lietuvių liaudies dainų. Kai kam tai – jau galbūt gerai pažįstamos aranžuotės, bet šioje programoje skambėjo ir viena naujausių mano kūrybos aranžuočių pagal lietuvių liaudies dainą „Teka teka šviesi saulė“.

Kartu su jumis scenoje – kolektyvas „Mikroorkéstra“, švenčiantis jubiliejų.

Tai labai simboliška. Tiesa, tikslios 10-mečio sukakties datos dar reikia palaukti, nes susibūrė šis kolektyvas rugpjūčio mėnesį, bet savotiškai jau pradėjome švęsti. Yra daug ką prisiminti, pirmiausia – pačias ištakas, kodėl reikėjo tokio orkestro prieš 10 metų. Tai įvyko, nes aš norėjau atlikti Vivaldžio „Metų laikus“ kitaip – jaunatviškai, ekspresyviai, ekstravagantiškai, improvizuojant. Ir iš didelio noro prasidėjo eksperimentai, dar negalėčiau to pavadinti aranžuotėmis. Šiandien tai jau yra atspausdinti mano aranžuotos Vivaldžio muzikos opusai, bet tuo metu tai buvo labai žavus eksperimentas. (Juokiasi.)

Orkestras augo ir keitėsi. Bet nuo pradžių jame dirbantys muzikantai išskiria, kad grodami drauge su jumis, gali pajusti muziką taip, kaip niekur kitur: išeiti iš rėmų, standartų. Per koncertus muzikantai stovi, vaikšto. Jie patys nori kurti kitokį atlikimo formatą?

Neveltui kolektyvas vadinasi „Mikroorkéstra“, kas neretai žmonėms sukelia klausimų. Kažkada pokalbyje su buvusiu Vilniaus meru aš sulaukiau komentaro, – kodėl tokia maža ambicija – kodėl kolektyvą pavadinome „mikro–...“? Bet mano versija yra tokia, kad didžiausi pokyčiai gyvenime ir pasaulyje prasideda nuo pačios mažiausios dalelės – nuo mikroelemento. Tai gali būti mažiausia bakterija, tampanti Covidu ir sustabdanti pasaulį, arba tai gali būti mažiausia gėrio sėkla, įkvepianti jaunus žmones drąsiau pažvelgti į savo atliekamą darbą, atrasti daugiau būdų pasimėgauti tuo, ką darai. Šis kolektyvas tuo ir išsiskiria. Muzikantai nebūtinai turi stovėti ar judėti, nors jiems tai patinka. Į kolektyvą ateinantys nauji žmonės kartais tai traktuoja kaip tam tikrą choreografiją ir net yra pasakę: „O, čia reikės šokti?“ Ne, šokti nereikia, tiesiog reikia pasiduoti muzikos išjautimui, bendram veiksmui ir keliauti drauge su muzikos tėkme, nesusikausčius fiziškai ir vienas kitą įkvepiant. Toks yra mano užmanymas, susijęs su „Mikroorkéstra“.

Pačiam, paisant anatomijos, su keliolika kilogramų sveriančiu instrumentu ant krūtinės būtų neprošal prisėsti. Tačiau matyti M. Levickį sėdintį – retas atvejis?

Dabar jau dažniau prisėdu, nes amžius daro savo. (Šypsosi.) Būkime biedni, bet teisingi – ir traumos savo daro. Tie pasikartojantys judesiai, nuolatinis grojimas ir kiti mano kasdienybės reiškiniai nelieka nepastebėti. Tačiau ir orkestro nariai patvirtins, kad labai daug kartų kaip tik esu prašęs jų priešingai – nejudėti, turėdamas omeny tam tikrų kūrinių techninę muzikos atlikimo pusę. Žinau, kokių judesių geriau nedaryti, net ir griežiant smuiku. Kai esi scenoje ir pagauna ta žavinga emocinė banga – nebūtinai sugebėsi save sukontroliuoti. Bet taip pat nebūtinai tai bus klaida muzikoje.

Vilniaus LVSO salė – pilnutėlė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto salėje – du koncertai, tuomet Šiauliai ir dar du koncertai per vieną dieną Klaipėdoje. Didžiulis fizinis krūvis – sugroti šitiek koncertų vieną po kito, kartojant programą vis kitame mieste. Ar greta nuovargio tai tebeteikia ir satisfakciją?

Praėjusią savaitę vadybininkas atsiuntė nuotrauką, kokie buvo pardavimai. Retai domiuosi komercine koncertų puse. Bet, neslėpsiu, buvo malonu matyti savo pavardę geriausiai parduodamų renginių TOP‘uose, greta didžiausių repo ir pop scenos žvaigždžių. Nesu debiutantas, be to, turime normalių lūkesčių būti priekyje ir kurti programas, kurios žmonėms patiktų, jie norėtų ateiti. Bet šiuo atveju tai tikrai yra įvykis, todėl, kad kultinis kūrinys „Metų laikai“ mūsų koncertuose skamba kitaip, jis atliekamas instrumentu, kuriam nebuvo parašytas – akordeonu (originaliai „Metų laikai“ parašyti smuikui su orkestru, akordeono Vivaldžio laikais tiesiog nebuvo). Tai yra kitokia gerai žinomo kūrinio versija ir smagu, kad klausytojai tai labai gražiai priima.

Atrodytų, „Metų laikai“ pažįstami kiekvienam, net nesidominčiam Antonio Vivaldžio kūryba...

Dažnai žmonėms atrodo, kad tai yra „nugrota“, šimtus kartų pakartota muzika. Kur jos paslaptis? Esmė ta, kad jau XVII amžiuje Vivaldis rašė muziką, įsijausdamas į rockstar‘o vaidmenį: jo kūryba nebuvo tipinė tam laikmečiui – ne tik dėl paties charakterio, bet ir dėl harmonijos, joje yra tokių dalykų, už kuriuos tuo metu galėjai sėsti į kalėjimą. Tai, kuo prasideda dalis „Žiema“ – yra tiesiog nedarnus, neharmoningas skambesys, kurį išgirdę rūmai turėjo būti šokiruoti, galėjo palaikyti tai nemandagiu akibrokštu. Gal kažkur vėliau kūrinio eigoje tai galėtų įvykti, bet pradėti jį tokia harmonine įtampa – ne ne, negalima! (Juokiasi.) Bet man šis kodas – labai artimas, jo vedamas aš ir pažvelgiau į visą šį veikalą pakankamai laisvai, leisdamas ir sau gana daug improvizacijos ir nukrypimų, ir ritminių pakitimų.

O grįžtant prie „nugrotos muzikos“ – kiekvienas turėtume atsakyti sau, kiek kartų mes esame tai girdėję gyvai? Nes net jei Vivaldžio muziką girdime filmuose ar skambindami telefonu į valdiškas įstaigas ir laukdami, kol atsilieps specialistas, ar viešbučių vestibiuliuose, liftuose ir masažų salonuose – šalia juk nestovi gyvai grojantis smuikininkas. Kai Vivaldį išgirsti gyvai – tai kiekvieną sykį yra įspūdinga.

Fotogalerija:

Įkvėptas Vivaldžio standartų laužimo, ir pats aktyviai tai tęsiate, įvairiomis formomis. Antai orkestras į savo koncertinę aprangą įpynė neoninių citrinos spalvos detalių, – atsirado ryškios palaidinės, diržai, batų raišteliai. Tiesiog juodai balta kompozicija – pernelyg nuobodu?

Mes turime išties unikalių sceninių kostiumų, kurie buvo sukurti specialioms programoms. Tai ir Kastės Svilaitės baltoji kolekcija, skirta Baltajam arenų turui, ir ukrainietės dizainerės Katios Beslik rožinė kolekcija. Televizijos filmavimuose esame vilkėję odos derinius. Pastaruoju metu lyg ir buvo nusistovėję tradiciniai sprendimai: klasikinei programai rengėmės juodai. Viskas labai gražu – damos puikiai atrodo, bet ir vėl pajutau, kad norisi draivo: pasiūliau įvesti bendrą ryškios spalvos detalę, neoninį motyvą. Ir noriu pasidžiaugti, kad po kelių dienų susitikęs orkestrą pamačiau, kad be jokio nuodugnaus derinimosi vaizdas atrodė lyg sudėliotas stilisto ar dizainerio. Aš labai didžiuojuosi „Mikroorkéstra“.

Kartu į turą su jumis vyko masyvi dekoracija – burbulas, iš dalie primenantis Čikagos „pupelę“...

Apie Čikagą nepagalvojau. Beje, kažkas yra man pakišęs mintį, kad kartais tu net nesugalvoji konkrečios idėjos, bet tam tikros detalės savaime susijungia į pilną koncepciją. Šiuo atveju, scenoje mačiau kabančio kamuolio viziją, įsivaizdavau tokį dalyką. Ir tai – ne šiaip kamuolys, tai visas pasaulis. Nes kas gi yra „Metų laikai“? Kelionė aplink Saulę. 365 dienas mes savojoje Žemėje sukamės ratu aplink ją. Tas blizgantis kamuolys – mūsų Saulė, bet jame yra ir daugiau simbolių, jis reflektuoja, atspindi mūsų jau 10 metų einamą kelią.

Įvairių žanrų muzikantai tarpusavyje kalba, kad Vilnius – gana snobiškas, lėtai prisileidžiantis, retai nuo kėdžių pašokantis miestas. Ar jūsų koncerte LVSO salėje viskas vyko priešingai?

Kartais nutinka, kad Vokietijoje išeinu į sceną, ir dar prieš grojimą, kol būnu neatlikęs nė natos, jau girdžiu šūksnius salėje. Lieku nustebęs, kaip tai įmanoma. Tyla manęs netrikdo, aš negaliu skųstis Lietuvos publika, bet, ko gero, Vilniuje tokie emocijų pliūpsniai būtų retenybė. Kita vertus, turbūt tai ir mūsų, muzikantų, indėlis į bendrą įtampą. Žinau iš orkestro – tai yra jų namai, jų kolegos, tėvai, mokytojai – aplinka, kurioje užaugi. Be abejo, grodamas Vilniuje jauti įtampą, ji tvyro ore. Koncerto pradžioje publika galbūt atrodo šaltesnė, bet mes ir pradedame labai ramiai, skamba lėtos kūrinių versijos. Ir tik paskui kalame Vivaldžio opusus, tuomet jau ir publika atsipalaiduoja, matai, kad ji – sužavėta. Vilniaus klausytojai mums tikrai atsidėkojo labai šiltais aplodismentais.

Tiesą sakant, man visada labai sunku vertinti koncerto sėkmę. Galiu nulipti nuo scenos ir kas nors iš vadybos sakys, – vaje, kaip puiku, kaip visi plojo. O man atrodys, kad reakcija buvo per tyli, per rami, aš visada viską vertinu prislopintai. Visgi šiame ture, tenka pripažinti – buvome sutikti audringai.

Smagu ir tai, kad Vilniuje niekas nefilmavo telefonais, salė klausėsi nuščiūvusi. Vėliau girdėjau istoriją, kaip vienas gerbėjų renginio dieną kaip pašėlęs visais kanalais ieškojo bilietų, deja, taip ir negavo. Smagu kurti deficitą. (Šypsosi.)

Visi bilietai buvo išparduoti ir dviejuose Kauno koncertuose?

Taip. Kauno publika visada atrodo palaikanti mano kūrybą, labai gera ten grįžti. Kaunas neturi daug didelių salių, nekalbant apie arenas, bet noriai lankosi koncertuose. Ir šįkart biso klausėsi stačiomis. Būna, kai išeini biso – visi vėl susėda, o čia liko 8 minutes stovėti, abiejuose koncertuose.

Ką sufleruoja tie „sold out‘ai“? Ar ne laikas grįžti į arenas?

Groti pilnoje arenoje tikrai yra euforija. Reikėtų sukurti naują programos koncepciją ir pakviesti klausytojus į didžiąsias sales, bet man, kaip pusiau klasikiniam atlikėjui, ir klasikinio pobūdžio koncertai yra labai svarbūs. Džiaugiuosi, kad mes galime tokią programą pristatyti Lietuvoje ir su tokia didele sėkme, kuri įkvepia pagalvoti ir apie didesnio formato koncertą.

Praplėskite terminą „pusiau klasikinis atlikėjas“.

Taip vadinu save, nors Vokietijoje žurnalistai piktinasi, kai sakau „pusiau“, – girdi, tu juk groji vienoje programoje su Anne-Sophie Mutter, orkestrais. Bet aš taip esu įpratęs. Tas „pusiau“ ir lemia, kad paskui atsiduriu arenoje, atlieku šou, kuris yra skirtas didesnei auditorijai, nors tai nereiškia, kad viskas yra ne tiek gylu ar mažiau nuoširdu.

Vokietijoje jūsų koncertą aptikti lengviau nei Lietuvoje. Neseniai oficialiai pristatėte savo „vokiškosios“ vasaros planus – ir vėl akimoju, per dieną uždarėte bilietų kasas!

Na, taip – vasara bus labai vokiška, ten pasirodysiu ir su žymiu smuikininku Daniel Hope. Be to, šią vasarą aš vėl tampu reziduojančiu menininku, tik jau kitame, dar didesniame Vokietijos klasikinės muzikos festivalyje – „Rheingau Music Festival“, kuris organizuojamas nuo 1987-ųjų. Esu vienas iš „focus“ atlikėjų („focus artists“ yra pagrindiniai programos vedliai, – aut. past). Labai džiaugiuosi, galėdamas atsidurti programose šalia Lang Lang, geriausių orkestrų, su kai kuriais iš jų tenka ir pagroti. Tai didelė garbė ir, be abejo, buvo be galo smagu sužinoti, kad vos tik paskelbė apie mano koncertus – kaip tik dalyvavau spaudos konferencijoje – tą pačią dieną dviejų koncertų bilietai buvo visiškai išparduoti. Tai byloja, kad jau yra suburta gerbėjų bazė Vokietijoje, kurie ne tik apie mane yra girdėję, bet jau žino ir tai, ką aš darau.

Vasarą Vokietijos festivalio publikai atliksiu solo koncertą, pavadinimu „Da Vinčio sapnas“. Tai turi labai seną priešistorę, siekiančią Leonardo da Vinčio laikus. Jį patį domino muzikos instrumentų konstravimas, atradimas ir tobulinimas. Vienas tokių bandymų buvo akordeono prototipas, deja, jis ir liko vien užrašuose, niekada nebuvo sukonstruotas. XX amžiuje, atradus šiuos brėžinius, buvo siekta atkurti, kas tai galėtų būti. Aš šio didžio kūrėjo, tapytojo, konstruotojo, mąstytojo idėją, viziją bandysiu praskleisti koncerte, dėl to jį ir pavadinau „Da Vinčio sapnu“.

Ką pats sapnuojate po kelionių, po intensyvių dienų?

Sapnų dažnai nė nepamenu. Šiąnakt prastai miegojau, iki 3 val. varčiausi, negalėjau užmigti. Gulėdamas stengiuosi net telefono neliesti, bandau įkalbėti save pailsėti, bet nebūtinai pavyksta. Kokia galėtų būti kita meditacinė poilsio forma? Vienintelė efektyvi forma – sportas, tik kol kas esu tai apleidęs. Labai gaila, bet visiškai neturiu tam laiko. Dabar iš Berlyno pamažėl persikeliu į Frankfurto apylinkes. Bet ir be Hamburgo Elbės filharmonijos nebegaliu gyventi, šiais metais ir vėl ten teks džiaugsmo sugrįžti. Sunku patikėti, kad praėjusį sezoną šioje filharmonijoje sugrojau net 11 koncertų. Daug suplanuota ir kitiems metams, o greta to atsirado dar vienas malonus muzikinis rūpestis – prasidėjo albumo įrašai. Dalį jų įvykdėme Vienoje su Austrijos radijo simfoniniu orkestru ir štai dabar manęs laukia sesija Berlyne. Tikiuosi, kad greitai galėsiu savo klausytojams pristatyti, apie kokius įrašus čia kalbu.

Ar muzikanto kelyje jus lydi nuolatinis nuotykio jausmas? Štai aš sugrojau turą su mylimu orkestru, sėdau į lėktuvą – lekiu į vieną svarbiausių Europos salių, bet tuoj vėl laukia Lietuva, koncertas Tauragėje...

Be abejo, yra nuotykio jausmas, vien pradedant nuo tokių situacijų, kai atvažiuoji į Šiaulių salę ir sužinai, kad jų naujutėlis garso pultas neveikia, ir ieškoma per pusę Lietuvos, kur gauti kitą? Bet viskas išsprendžiama laiku. Turbūt galėjo nutikti panašiai kaip Donatui Montvydui, laimei, didžiojo streso pavyksta išvengti. (Šypsosi.) Prasmunka minčių ne tik apie įgarsinimo įrangą – galvoju ir apie savo instrumentą, kuriam – vos keli mėnesiai, o jau parašytas laiškas gamintojams... (Juokiasi.)

Ar kalbame apie jūsų naująjį „Ferrari“ – legendinės firmos „Pigini“ meistrų rankomis pagamintą akordeoną?

Taip, tik gruodį savo naują instrumentą pasiėmiau, sausio 25 d. juo grojau pirmame koncerte, ir jau atsirado rūpesčių, kuriuos, matau, tuoj teks taisyti.

Gamintojai, žinodami jūsų grojimo charakterį, tikėjosi, kad instrumentas tarnaus bent 10 mėnesių...

Tai yra išskirtinio rafinuotumo garso instrumentas, turiu juos du. Bet, suprantama, kad jie yra kuriami tam akademiniam, kultūringam grojimui, kurio mano rutinoje – ne tiek ir daug. Todėl, kad gali kiek nori ir kaip tik nori groti, bet kai atsistoji prieš simfoninį orkestrą, tau reikia išgauti maksimaliai galingą garsą.