M.P.E.Martynenko – apie šeimą ir santykius: „Jei kartais vienas giliau įgrimzta, kitas – ištraukia"

M.P.E.Martynenko šiandien už savo atviraširdiškumą, humoro jausmą ir įžvalgumą dėkoja mamai. Būtent iš jos jis jei nepaveldėjo, tai išmoko kone svarbiausių per gyvenimą jį lydinčių dalykų.

„Nuo mažens man buvo gražiausios tos dienos, kuriomis mama mums su broliu sukurdavo šventę, pavyzdžiui – vakare skaitydavo pasaką. Kadangi negyvenome labai pasiturinčiai, tai ir dovanų samprata buvo kitokia.

Džiaugėmės tikrai ne materialiais dalykais. Iki šiol kažkaip ypatingai gimimo dienos aš nelinkęs išskirti iš kitų, man šventė gali būti nepriklausomai nuo tam tikros datos. Žinoma, labai smagu, kad gimtadienis, smagu sulaukti dėmesio ir sveikinimų“, – tvirtina Elijas ir priduria – labiau jam patinka minėti kitų gimimo dieną.

„Juk tuomet turi puikų šansą bei gali nustebinti“, – šypteli jis. 

Kai tavo gimtadienis, o turi tris vardus, smalsu, kokiu vardu dažniausiai kolegos, artimieji ar mažiau pažįstami žmonės siunčia sveikinimus bei gyvenime vadina.

„Kreipiasi įvairiai, keisčiausia, turbūt, išgirsti vardą Povilas, tačiau dažnai nepažįstami pasirenka šį iš trijų mano vardų. Būna, pasimeta ir net Martynu retsykiais pavadina. Žmona, pavyzdžiui, ir taip, ir taip mane kviečia. Dažniausiai Mariumi arba Eliju“, – juokiasi aktorius.

Tiesa, gražiausias kreipinys, jam visgi, yra „tėti“. Ir visai netrukus jau du sūnūs į aktorių ties savo rankas ištardami šį žodį.

Elijau, per pastaruosius metus tavo gyvenimas be galo pasikeitė. Greit būsi jau dviejų berniukų tėtis. Vaikų auginimas – didžiausias egzistuojantis menas. Iš ko semiesi stiprybės, patarimų? 

Per gimtadienį mama ir brolis padovanojo keletą knygų, tai viena iš jų buvo – „Lietuvos žydų istorija“, kita – „Kaip užauginti sūnų?“, tačiau mokymasis būti tinkamiausiu savo vaikui, man atrodo, vyksta esamuoju laiku, nuolatos. Jau dabar pasitaiko situacijų su Emanueliu, kurios nutinka pirmą kartą gyvenime ir aš neturiu atspirties taško ar kažkokių prieš tai įvykusių pavyzdžių, kuriuos galėčiau pritaikyti. Būna, sureaguoju vienaip, tačiau greitai suvokiu – ne taip reikėjo. Sustoju, pagalvoju – na, kitą kartą elgsiuosi kitaip.

Mokymasis būti tėčiu vyksta gyvenimiškai ir pilnakraujiškai – darant ir tuo pačiu metu bandant. Išties pasitaiko akimirkų, kai sunku, esi išsiblaškęs tarp skirtingų darbų, pavargęs. Tada reikia minutės suvokti klaidas, apsvarstyti savo progreso mažus žingsnelius.

Aušra laukiasi, mažas vaikas namuose, o dar ir augintinis judrus, žaisti nori. Būna dienų, kai „pilnoje troboje“ kyla chaosas?

Kartais tikrai aplanko tas jausmas, bet jis man pažįstamas iš anksčiau. Dar kai nebuvo mano gyvenime Aušros, atrodė, visur skubu, lekiu, nieko nespėju, aplink tik chaosas. Manau, visiems pasitaiko stresinių situacijų ir tai nebūtinai priklauso nuo to, ar gyveni visai vienas ar turi besilaukiančią žmoną, vaikų, gyvūnų. Gal kiek sunki dabar situacija, kai namuose nuolatinis sambrūzdis, bet mokausi žongliruoti.

Kita vertus, negaliu prisiimti vien sau nuopelnų, kai reikia valdyti tam tikras situacijas, žaviuosi Aušra, kuri, kad ir besilaukianti, padaro be galo daug. Dažniau aš nesugebu tiek, kiek ji spėja. Sakyčiau, Aušra už mane greičiau sukasi, o man vis reikia patinginiauti ir pamąstyti.

Vienam prižiūrėti namus būtų beprotiškai sunku, bet dviese mes pukiai tvarkomės. Plūduriuojame drauge ir jei kartais vienas giliau įgrimzta, kitas – ištraukia. Džiaugiuosi turėdamas nuostabią bendrakeleivę, su kuria ir judame kartu, ir vienas kitam po truputį padedame. Pastebime ir tai, kas blogai, ir tai, kas gerai. Tikrai vienas nuo kito nieko neslepiame ir atvirai pasakome, kur kuris gali tobulėti, o kur jau esame padarę pažangą.

Būna valandų, kai atrodo, kad nuo šurmulio galiu susprogti, bet vėlgi pagalvoji... net tas chaotiškas gyvenimas atneša didžiulį džiaugsmą. Kiekvienoje šeimoje apstu klausimų, į kuriuos reikia atsakyti, problemų, kurias reikia išspręsti, kampelių, kuriuos reikia aplakstyti, bet kita šių dalykų pusė ta, kad tai mums su Aušra suteikia ir begalinio džiaugsmo.

Greit Emanuelis turės brolį, ar jo apsigyvenimui namuose jau viskas paruošta? Kraitelis surinktas?

Kūdikio atėjimui mes pasiruošę. Jei kalbėsime apie daiktus, tai nemažai jų liko Emanuelio. Buvo, ką išdalijome, kai dar negalvojome apie antrąjį kūdikį, bet tikrai dar yra namuose. Na, o sužinoję, kad sulauksime antrojo, pamažu pildėme tą kraitelį. Liko šiek tiek laiko, tad jei ko truks, dar spėsime „sugaudyti“.

Susimąstai kartais apie mamos tau įskiepytas savybes, kurias norėtum perduoti savo vaikams?

Na, jeigu įmanoma yra perduoti tokį dalyką, tai aš labai vertinu savo mamos įžvalgumą, išmintį ir humoro jausmą, nežinau, kiek viso to iš jos pats išmokau ar paveldėjau, tačiau norėtųsi, jog ir mano abu sūnus tai lydėtų. Be to, humoro jausmas išties naudingas gyvenime, dažnai daug naudingesnis, nei dalykai, kuriuos švietimo sistema bando įskiepyti. Humoro jausmas, ta išmintis bei gebėjimas paleisti – tikrai praverčia.

Žinoma, labai keblu kažką sakyti, kai vaikai dar maži. Kažkada išgirdau tokią frazę „būk toks tėvas, kokio reikėjo tau“ ir pagalvojau – vau, kaip gražu. Tiesa, vėliau mintys apie šiuo žodžius vis sukosi galvoje ir aš supratau, kad ši frazė – klaidinga.

Kodėl?

Iš tikrųjų, jeigu būčiau tokiu tėvu, kokio reikėjo man, vadinasi, aš būčiau tėvu sau, o ne tėvu savo vaikams. Galbūt mano vaikų bus visai kiti poreikiai. Vienintelis dalykas ko norėčiau –  būti teisingu savo sūnums. Kai jiems manęs nereikės – netrukdyti, o kai bus poreikis mano pagalbos – visaip kaip ją suteikti. Manau, kad nėra vienų taisyklių, todėl kažkokių tai susikūrimas ar nusistatymas yra absoliučiai nereikalingas.

Mėgsti įamžinti sūnaus Emanuelio augimą. Fotografuoji jį, filmuoji. Analizuoji kiekvieną pokytį?

Dabar kasdieną Emanuelis keičiasi, įgyja naują pavidalą, atsiskleidžia netikėtomis spalvomis, parodo asmenybės dalį, kuri iki tol buvo paslėpta. Todėl aš savo ruožtu mokausi į jį reaguoti, suprasti iš naujo. Bandau suvokti, kaip jis kalba su manimi, ką nori pasakyti. Manau, tai tęsis visą gyvenimą. Tėvystė – ne baigtinis projektas, nėra dienos, kada galėtum padėti tašką ir sakyti: štai, tikslas jau pasiektas. Juk ir žmogus keičiasi iki pat savo mirties. Vaikams kyla vis nauji klausimai, man, kaip žmogui – taip pat, bet paruoštukų, kaip į juos atsakyti, juk niekas neturime.

Elijau, o apmąstymams, kitai veiklai reikia atskiro kampelio, laiko sau?

Yra tų kampelių. Su Aušra leidžiame ir vienas kitam iš namų ištrūkti, kažką nuveikti. Aš dar ir dabar repetuoju, Aušra važiuoja į darbą, vyksta į baseiną. Jei neegzistuotų tos mažos oazės, kurias vienas kitam sukuriame – gyvenimas nebūtų toks paprastas. Juokauju, kad tada net reiktų psichologinės pagalbos, bet ištaikome kiekvienas progų ir pasiskirstome. Svarbu skirti laiko pabūti su savimi bei nuvyti visus negatyvus.