Madonnos geistas šokėjas iš grupės „Kazaky“ jau nusispyrė aukštakulnius

Arturą Gasparianą matė ir Lietuvos publika – per elektroninės muzikos dueto „Beissoul & Einius“ pasirodymą muzikos apdovanojimų M.A.M.A. ceremonijoje, baleto spektaklyje „Didysis Getsbis“, kai į Vilnių jį atvežė amerikiečių moderniojo šokio trupė „Complexions“.

Nors Arturas jau daug metų yra pasaulio pilietis, Armėnija iš jo širdies niekada nebus ištrinta. Prabudęs pavasaris jam pradeda kuždėti apie vaikystės gardumyną – dar neprinokusius abrikosus, godžiai berniūkščių nuskintus tiesiog gatvėje pakeliui iš mokyklos į namus. Vaikinas mielai būtų likęs gimtajame Jerevane, tačiau šiame mieste baleto spektaklis rodomas vos kartą per pusmetį, apie gerą baleto mokyklą net nėra kalbos. Be pinigų, tik turėdamas talentą ir lydimas didelės mamos meilės jis išvyko mokytis į Sankt Peterburgą. Vėliau buvo penkeri metai darbo Maskvos teatruose. Kartą trupė gastroliavo Amerikoje ir ten Arturas nusprendė likti. Pasaulinio garso scenos, orų gyvenimą garantuojantys honorarai – ne, ilgainiui ir tai netiko.

„Aš net įprastų akiai veidų pasiilgau“, – neslepia Arturas, nusprendęs grįžti į Europą.

Jis ne iš tų, kurie sėkmingai įstoję į vėžias užtikrintai važiuoja. Nors puikiai sekėsi įvairiuose teatruose, ilgainiui ėmė rastis naujo troškulys. Taip 2010-aisiais atsirado šokių grupė „Kazaky“. Vaikinai ne tik šoko – patys kūrė vaizdo klipus, muziką, dainų žodžius. Ilgainiui šokti su aukštakulniais pradėjo ir kitų šalių šokėjai, štai tuomet kaip netikėtai atsirado, taip netikėtai savo veiklą „Kazaky“ ir baigė. Dabar Arturas Gasparianas toliau šoka Kijevo teatre, plėtoja solinę dainininko karjerą.

Arturai, jūs – didelių honorarų artistas, kodėl sumanėte atvykti į Vilnių ir pasirodyti su „Beissoul & Einius“ duetu?

Su Artūru Žabu-Beissoul ir Einiumi Jaručiu susipažinome Kijeve, draugai nusivedė į jų koncertą – buvau priblokštas, ką tie vaikinai daro. Jų muzika pavergia širdį. Nusprendėme ką nors kartu nuveikti.

Jei artistas mane įkvepia, pasirašau bendriems projektams. Grupei „Kazaky“ pasirodyti kartu siūlė tikriausiai kas antras rusų artistas, galintis sumokėti labai didelį honorarą, bet mes atsisakydavome. Kodėl? Nebuvo įdomu. Man patinka, pavyzdžiui, dainininkė Laima Vaikule, ji rengia puikius pasirodymus, bet mes nenorėjome juose šokti. Turėjome tikslą, stilių – su niekuo nenorėjome dirbti. Kai susibūrėme, dvejus metus nedavėme nė vieno interviu, nesirodėme televizijos laidose – atsakėme net garsiajai MTV.

Visi norėjo sužinoti, kas tie vaikinai, kurie avėsi aukštakulnius ir išėjo į pasaulį, o būti paslaptyje mums patiko.

Bet išimtį padarėte amerikiečių popkaralienei Madonnai, italų dizaineriams „Dsquared2“. Kaip jie iš viso jus aptiko?

Visagalis „YouTube“. Po pasaulį pasklido „Kazaky“ šokių įrašai – milijonai peržiūrų. Taip mus pirmiausia pamatė „Dsquared2“. Su jais ir garsiąja italų stiliste Anna Dello Russo pasirodėme šventėje Vienoje, vėliau – Milano mados savaitėje. Spėjame, kad ten mus pamatė Madonnos vadybininkas. Paskambino ir pakvietė į Los Andželą filmuotis vaizdo klipe „Girl Gone Wild“.

Madonnos komanda labai draugiška, atmosfera buvo įkvepianti. Šiame projekte mes patyrėme didžiausią malonumą. Nustebino Madonna – visai be karūnos, nereikalavo, kaip paprastai žvaigždės elgiasi, privačios erdvės, visi kartu keturias dienas vienoje aikštelėje dirbome, valgėme, ilsėjomės, gėrėme šampaną. Kartu su Madonna buvo ir jos dukra, garsūs modeliai. Tas darbas padėjo suvokti, kodėl vaizdo klipo filmavimas kainuoja milijonus. Pavyzdžiui, buvo atgabentas – neperdedu – daugiaaukščio pastato dydžio kostiumų kiekis, du aukštai aksesuarų nuo įmantrių kaukių iki vinukės. Ir – jokio chaoso, jei parašyta, kad darbas iki 22 valandos, tai tuomet jis ir baigiamas.

Nepajutote savyje žvaigždžių ligos simptomų?

O, ne. Ne kartą žmonės manė, kad esu pasipūtęs, tačiau susipažinus šis įvaizdis ištirpsta. O ir ko pūstis, darbas su žvaigždėmis – tik dar viena kūrybiška sąjunga. Kai šokau su Madonna, negalvojau apie jos šlovę, galvojau apie ją kaip apie žmogų, kuris tiesiog mėgsta savo veiklą.

Keistas jūsų gyvenimo faktas, kad gimėte Armėnijoje, mokėtės Sankt Peterburge, profesine prasme pražydote Rusijoje, tačiau apsigyvenote Kijeve. Juk galite gyventi bet kurioje pasaulio šalyje.

Draugai stebisi: mes bėgame iš šios šalies, o tu čia atvykai ir nusėdai. Aš penkerius metus kaip baleto solistas su teatrais gastroliavau po Ameriką, Meksiką, Kiniją, visą Europą. Vaikiškas įsivaizdavimas, kad svetur gera, ištirpo. Supratau, kad pirma reikia ramybę rasti savyje ir tik nuo to atsispyrus dairytis privalumų kitose šalyse.

Jau buvau pasirašęs sutartį Amerikoje, iki darbo pradžios įsiterpė gastrolės Kijeve. Nuvykau, ir tas miestas man taip patiko! Tai ne Maskva, kur norėdamas pasiekti kokį nors tašką sugaišti tris valandas, vien būdamas namie jau pavargsti – toks didelis srautas neigiamos energijos. O Kijevas man pasirodė tarsi visų miestų koncentracija – visko yra, tik ramu ir jauku. Nutraukiau amerikietišką sutartį ir tuo labai pradžiuginau mamą. Nusprendžiau metus pagyventi Kijeve – bet jau bėga aštunti metai.

Per tą laiką teko išgyventi ir kruvinus Maidano įvykius 2014-aisiais. Greičiausiai patekote į skirtingų nuomonių verpetą – kas už rusus, kas už ukrainiečius?

Maidanas šalia mano namų... Nemėgstu artistų sieti su politika. Artistas neturi tautybės. Kai situacija įtempta, kaip tik menininkai gali tapti geros valios ambasadoriais. Aš daugelyje šalių turiu draugų, giminaičių, buvo skaudu – atrodė, tarsi susipešė du mano geriausi draugai. Ačiū Dievui, dabar Kijeve žmonių santykiai aprimę, o man keliaujant pasieniečiai nebeužduoda tam tikrų klausimų.

Nors dabar „Kazaky“ veikla sustabdyta, papasakokite, nuo ko viskas prasidėjo.

Kai susipažinau su choreografu Olegu Žeželu, pajutau tarsi gaivaus oro gurkšnį. Klasikinio baleto man nebeužteko. Prisijungė Stasas Pavlovas, Kirilas Fedorenka, Artemijus Lazarevas – tarsi susiliejo mūsų žvaigždės.

Repeticijų sale dalydavomės su dviem merginomis, kartą per pertrauką šovė į galvą mintis pašokti su jų bateliais – buvo gana dideli, 40 dydžio. Buvau atkreipęs dėmesį, kad šokėjos lyg ir ne taip juda, nėra švaros judesyje. Kai patys atsistojome su aukštakulniais, supratome, kodėl taip yra, – tiesiog reikia vyriškos jėgos šokti su tokiais batais. Pastatę pirmą numerį, nebegalėjome sustoti.

Gal todėl, kad buvome draugai, po beveik šešerių metų išsiskirstėme be pykčio – mūsų sąjunga buvo paremta draugyste, o ne sutartimis. Net ryškiausi, geriausi dalykai atsibosta, kiekvienas norėjo užsiimti savo reikalais, pavyzdžiui, Stasas tapo vienuoliu ir gyvena Indijoje. Aš noriu plėtoti savo solinę veiklą. Aukštakulniai mums atnešė šlovę, bet ir smarkiai apribojo – su jais jau padarėme viską. Ką gali žinoti, gal dar susibursime dėl bendro projekto – iki šiol susitinkame, švenčiame vienas kito gimtadienius.

Nebijojote priešiškos reakcijos – vyrai su aukštakulniais vertinami dviprasmiškai? Privačiuose vakarėliuose visko galėjo nutikti.

Mes nebijojome nieko (šypteli). Mus dažnai samdydavo šokti privačiose, įmonių šventėse. Buvo keli nemalonūs atvejai, pavyzdžiui, Kazachstane į mus sviedė pakelį cigarečių. Kartą Kijeve buvo nemalonu šokti, nes prie scenos vaipėsi girtas vyras. Bet atkreipiau dėmesį, kad tas žmogus, nors svaidė vulgarius žodžius, visą pasirodymo pusvalandį negalėjo nuo mūsų atplėšti akių. Dažniausiai šiurkštumu maskuojamas smalsumas.

Moterys jumis žavėjosi, bet ir juto apmaudą: joms aukštakulniai – kančia, o jūs net salto su jais atliekate. Gal patarsite, kaip išmokti be kančios avėti tokius batelius?

Dažnai juos avėti. Būtent! Išbūkite su aukštakulniais bent tris kartus per savaitę visą dieną ir priprasite. Sunkiausia su aukštakulniais buvo apsiprasti mūsų šokėjui Kirilui – pradėjome jam pirkti batus žemiausia pakulne ir vis aukštinome, per pusmetį jis ištempė savo Achilo sausgysles ir galėjo šokti su 13 centimetrų pakulne. Mums netyčia pasiuvo batus su 14 centimetrų kulnais – ką gi, šokome ir su tokiais.

Teatre lyg bažnyčioje – greitai pasmerkiamas kitaip besielgiantis. Kaip buvo sutikta žinia, kad klasikinį baletą iškeitėte į pramogų pasaulį, privačius vakarėlius?

O jūs manote, kad privačiuose vakarėliuose baleto niekas nešoka? (Ironiškai šypteli.) Man pasidarė nuobodu, be to, nereikia atmesti ir finansinio aspekto: nekalbu tik apie artistų atlyginimus – teatrams sudėtinga statyti spektaklį, kuriame nauja choreografija, naujos dekoracijos. Šoki vis tuos pačius spektaklius... tarsi nuolat valgytum kotletus su grikiais. Kolegos mane gąsdino, kad išeinu į nieką, bet mano „niekas“ – tai nauja pradžia. Išėjau be atodairos, iki pirmo „Kazaky“ pasirodymo mano draugai dar pusmečiui turėjo suplanuotų baleto spektaklių, o aš tiesiog laukiau ir repetavau. Jutau, kad likimas man ištiesė dovaną – „Kazaky“ mano gyvenimą pripildė beprotiškų kelionių, ryškių spalvų.

Kai atėjo metas mokytis, net neturėjote pinigų bilietui į Sankt Peterburgą. O ką pirkote už pirmuosius honorarus?

Mama sako, kad jau galėjau nusipirkti butą. Turiu automobilį, bet tai ne prabanga, o patogumas. Netaupau pinigų. Kai važiuoju į Jerevaną, visiems priperku gerų dovanų. Mūsų, armėnų, šeimos – tai ir būrys tetų, dėdžių, pusbrolių, pusseserių. Iki šiol pamenu, kaip man, paaugliui, teta iš Prancūzijos parveždavo gerų kvepalų. Noriu atsidėkoti.

Už pirmus pinigus mamai pirkau papuošalų, brangios kosmetikos – norėjau pradžiuginti, juk ji į mane sudėjo visą širdį, iš paskutiniųjų stengėsi, kad išsipildytų svajonė keliauti, užsidirbti. Nusivežiau ją į Romą. Man pasisekė, kad tėvai visuomet palikdavo teisę spręsti pačiam. Greičiausiai lėmė tai, kad jų pačių požiūris netradicinis. Mama galėjo būti teisininkė, bet, institute sutikusi tėtį, irgi užsidegė idėja Armėnijoje atgaivinti bobslėjų, jie – šio sporto treneriai.

Kaip jūs mylite?

Žinau, kad meilė – tai ne aistra. Meilė – tai ne seksas. Tai subtilus, nekaltas jausmas, atsidavimas, vergystė. Bet! Sunku, kai tampi savo jausmų įkaitu. Meilė ateina tada, kai žmonės nurimsta ir nebeieško santykiuose naudos. Meilė – tai visiškas atsidavimas nesitikint nieko mainais. Esu išgyvenęs tokią meilę.

Ji tetruko trejus metus?

Aistra tiek trunka. Meilė – tarsi namas, kurį reikia statyti, o žmonės skuba – taip griauna santykius. Mylėti reikia mokytis, gal kam nors pavyksta iš karto, bet daugeliui tai – kantrybės ugdymas. Tik vaikystėje kantrybės stoka gali dovanoti nuostabius dalykus, kad ir nespėjusių prinokti abrikosų skonį. Kadangi aš armėnas ir mėgstu aštrius pojūčius, pasibarstydavau abrikoso rūgštelę druska.