Dizainerės Liucijos Kvašytės vyrams skirta kolekcija, pernai pristatyta „Mados infekcijoje“, ant podiumo suspindo ne tik tikrąja šio žodžio prasme – daugeliui įsiminė originali koncepcija, netikėti audinių deriniai, įdomios detalės. Šiemet kūrėja vėl pristatys kolekciją vyrams, tačiau šįkart ji atsigręžia į religinį paveldą ir pankų subkultūrą.
– Kuo gyveni likus savaitei iki „Mados infekcijos“, kolekcija jau baigta?
– Birželį ginsiuosi magistrą Vilniaus dailės akademijoje ir kolekcija, kurią rodysiu „Mados infekcijoje“, yra tik dalis tos, kurią pristatysiu kaip baigiamąjį darbą. Festivalyje demonstruosiu eksperimentinį kolekcijos variantą, pristatysiu tik dvylika modelių. Viską darau palengva ir gerai apgalvodama, daug dėmesio skiriu detalėms, kurių žiūrovai galbūt ir nepastebės, bet būtent per jas atskleidžiu savo magistrinio darbo temą.
– Šių metų „Mados infekcija“ tau antroji, kuo ši kolekcija bus kitokia, nei pernai pristatytoji „Kelionė. ’83 – ’13“?
– Iš esmės, viskuo. Tai ir vėl bus drabužiai vyrams, tačiau pernai pristatyta kolekcija buvo apie mano tėtį, jam buvo suteiktas alpinisto vaidmuo. O šių metų kolekcija kalba apie žmogų, savo apranga nebijantį reikšti religinių įsitikinimų – tam pasirinkau panko įvaizdį.
– Kodėl vystai būtent religijos temą?
– Visų pirma, pati esu tikinti ir tai aktualu man. Matau sustabarėjusią Bažnyčią ir tikinčiųjų nemokėjimą visuomenei save pateikti moderniai. Net ir iš draugų dažnai išgirstu, kad Bažnyčia tai „ten, kur bobulės šneka rožančių“. Tačiau dabar Bažnyčia yra bendruomenė. Noriu kalbėti apie religiją tam, kad žmonės išeitų iš savo stereotipinio mąstymo ir gilintųsi į dalykus ne paviršutiniškai, bet giliau ir be išankstinio nusistatymo.
– Ar šia kolekcija demonstruoji kritišką požiūrį Bažnyčios atžvilgiu?
– Aš nesiekiu kritikuoti. Kalbu apie tai, kad mes, tikintieji, turime reprezentatyviau elgtis ir drąsiai reikšti savo tikėjimą taip, kaip tai darė pankai. Jie aktyviai ir aiškiai reiškė savo mintis, nebijojo pasakyti, ką iš tiesų mąsto. Mano kolekcija – paskatinimas nemeluoti sau.
– Kuo tau artimas pankiškas požiūris, kaip jis atsiskleidžia kolekcijoje?
Pankai yra būtent tie žmonės, kuriems nebaisios socialinės struktūros, jie turi aiškią nuomonę ir visai nėra chuliganai.
– Manau, kad šiuolaikinių dizainerių kūryboje religija yra gana paviršutiniškai atskleista, nors manau, kad nežinantiems tam tikrų religinių ženklų, religinis mano kolekcijos aspektas net nekristų akį.
O dėl pankų... Man dažnai atrodo, kad šiuolaikiniam žmogui trūksta teisingo pozicionavimo. Pankai yra būtent tie žmonės, kuriems nebaisios socialinės struktūros, jie turi aiškią nuomonę ir visai nėra chuliganai. Jie – visuomenės gaivintojai.
– Kodėl kuri tik vyrams?
– Visai neseniai supratau, kodėl man patinka kurti vyrams – jie yra plokšti ir statiški. Moteriški rūbai visuomet pabrėžia figūrą, atsiranda daug papildomų niuansų. O vyriška apranga leidžia ieškoti įdomesnių formų, daugiau eksperimentuoti – į rūbą gali žiūrėti tarsi į drobę tapymui.
– Kaip pavyko atsirinkti modelius, kurie pristatys kolekciją, ko ieškojai?
– Ieškojau vaikinų, kurie turėtų ilgesnius plaukus – tai dėl šukuosenos sumanymo. Man patinka pasirinkti nematytus veidus: viena vertus, noriu suteikti progą sudalyvauti kolekcijos pristatyme įvairiems žmonėms, kita vertus, norisi atšviežinti modelių srautą.
– Kaip įsivaizduoji, koks žmogus dėvėtų tavo rūbus? Kokiam vyrui juos kūrei?
– Rūbai nėra orientuoti į vartotojus. Drabužis man labiau yra meno kūrinys. Kad ir ką kurčiau, turiu tokią egoistinę ambiciją išreikšti save (turbūt kaip ir kiekvienas menininkas), todėl ir savo gaminių netiražuoju. Dažnai jie komplikuoti vien dėl savo idėjos ir pagaminimo kaštų, o masinė gamyba labai greit priverstų atsisakyti to, kas man svarbiausia. Be to, meno prasmė ir yra sujaudinti ir sudominti, sužadinti idėjas ir mintis.
– Nuotraukoje skaitytojai pamatys vieną rūbą iš tavo kolekcijos, papasakok apie jį.
– Šis džemperis turi daug konceptualių prasmių. Pavyzdžiui, jis sudarytas iš daugybės dalių visai negalvojant apie raportą, nesistengiau sudaryti gėlės žiedo ar lapelių. Jį kūriau remdamasi aštuoniolikto amžiaus kunigo rūbu – arnotu – eksponuojamu „Bažnytinio paveldo muziejuje“. Pagal liturgiją, kunigo rūbai turi būti aukštos meninės vertės, todėl ir mano bomber jacket yra siuvinėtas, nors pats jo siluetas – modernus ir sportiškas.
Dizainerė Liucija Kvašytė pernai rudenį Vilniaus dailės akademijoje pradėjo siekti magistro laipsnio, tačiau dar studijuodama bakalauro studijų programoje spėjo pasisemti nemažai patirties ir užsienyje. Užpernai pagal ERASMUS programą ji studijavo Burgos mieste, Ispanijoje bei stažavosi mados namuose Reikjavike, Islandijoje.
Jai jau yra tekę sukurti kostiumus festivalio „Scanorama” atidarymui bei šokio spektakliui „NL dance”. Kaip vieną ryškesnių įvykių jos karjeroje galima išskirti mados dizaino kategorijos pagrindinio prizo laimėjimą „Jaunojo dizainerio konkurse“. Praėjusiais metais Liucija, nugalėjusi „Injekcijos” konkurse, debiutavo ir aplodismentų sulaukė festivalyje „Mados Infekcija”.
Festivalis „Mados infekcija“ Šiuolaikinio meno centre Vilniuje vyks kovo 18–19, per dvi dienas žiūrovai išvys net 16 lietuvių dizainerių ir svečių iš užsienio kolekcijų.