Penktadienio vakarą legendinio „Lelijos“ siuvimo fabriko sukirpimo ceche prasidėjo dvi dienas truksianti 25-oji „Mados infekcija“. Jubiliejiniame renginyje ant ryškiai geltono podiumo savo naujausias kolekcijas iš viso pristatys dešimt Lietuvos ir užsienio dizainerių. Pirmasis vakaras skirtas tapatybės, netobulumo ir glamūro paieškoms, o, be žymių lietuvių kūrėjų, savo kolekciją pristatė ir viešnia iš Japonijos.
Penktadienio vakarą susirinkusiems mados renginio gerbėjams savo kolekcijas pristatė penki kūrėjai.
Viena jų – praėjusių metų konkurso „Injekcija“ laimėtoja iš tolimosios Osakos ir prestižinės Italijos mados mokyklos „Polimoda“ alumnė Ayana Horai, taip pat „Injekcijos“ laimėtojas, mokslo ragavęs prestižinėse Nyderlandų ir Belgijos mados mokyklose Povilas Gegevičius, „Mados infekcijos“ veteranė ir daugiau kaip dešimtmetį kurianti viena produktyviausių šalies dizainerių Diana Paukštytė.
„Mados infekcija“ neįsivaizduojama be renginio idėjinės vadės, teatro ir kino kostiumų dailininkės bei drabužių dizainerės Sandros Straukaitės. O vakarą patikėta užbaigti jaunuoju talentu vadinamai „Injekcijos“ laimėtojai ir Vilniaus dailės akademijos studentei Karinai Paninai.
Mados festivalį atidarė viešnia iš Japonijos – Ayana Horai, kuriai didelę įtaką padarė japoniškas avangardas ir dramaturgė Matsuo Suzuki. Į Vilnių A.Horai atvežė kolekciją pavadinimu „Radiation“ (liet. „Radiacija“) skirtą mamai, kurios neteko.
Leisdama paskutines dienas su ja tarp jūros gėlių jautė aplinkinių energiją, iš kurios gimė spinduliuojantis švelnumo jausmas. Visai tai ji perkėlė į savo dizainą, kurio stilius – poetiškas, subtilus, melancholiškas, bet tuo pačiu galingas, pilnas sunkių audinių ir lengvumo paradokso, perpintas nėrinių ir vilnos elementų.
Įdomi detalė – ne tik mama, bet ir tėtis yra svarbus žmogus A.Horai gyvenime – būtent jis ir įkvėpė dizainerę vaikystėje piešti ir eskizuoti.
Antroji vakaro kolekcija, kurią išvydo susirinkę mados mylėtojai, – Povilo Gegevičiaus „The Familiar Other (Artimas nepažįstamasis)“.
Novatoriškai kolekciją pavadinęs P.Gegevičius joje ieško savo lietuviškų šaknų ir tapatybės. Jo dizainas – meninė kasdienių drabužių intervencija, įkvėpta lietuviškų spalvų ir 90-ųjų, suteikianti vietos amatui ir kvailiojimams. Tai P.Gegevičiaus bakalaurinio darbo tęsinys ir pirmoji kolekcija už akademinės aplinkos ribų. „Dėl to ji – labai eksperimentinė ir asmeniška, beveik kaip materiali mano tapatybės plėtra“, – sakė dizaineris.
Diana Paukštytė savo tamsią kolekciją „Dekonstrukcija“ pristatė trečioji. Kalbėdama apie ją, dizainerė sakė, kad šia kolekcija ieško netobulumo, nes juk trūkumai kartais sukuria privalumą. Nebaigti kraštai, skylės, medžiagos gabalai, žaidimas su proporcijomis, netipiškas siluetas, sluoksniavimas, drapiravimas, asimetrija – visi šie elementai kuria Dianos kolekcijos visumą.
„Per didelis drabužis, kuris maskuoja kūną, yra lyg kūno šarvai, leidžia kitaip žvelgti į moteriškumą ir grožį. Šioje kolekcijoje dominuoja juoda spalva ir melancholija. Dekonstrukcija kuria netobulą grožį, kuris laužo taisykles. Ši kolekcija – apie tikrąsias formas, kurios yra svarbesnės už išvaizdą“, – įsitikinusi minimalizmą, ilgaamžiškumą ir kokybę vertinanti dizainerė.
Daugelį metų renginio siela Sandra Straukaitė pristato ironiškas ir konceptualias kolekcijas, analizuoja šiuolaikinio žmogaus ir mados santykį. Penktadienio vakarą ji gyvenimą suteikė postapokaliptinio glamūro kolekcijai „LeliJOS ir MariJOS“, įkvėptai Yoko Ono ir Johno Lennono protesto prieš karą Vietname „War is Over. If You Want it“ ir Claude'o Monet švelnumu alsuojančio paveikslo „Vandens lelijos“.
Pirmąjį „Mados infekcijos“ vakarą uždarė Karina Panina su savo papildyta kolekcija „Jei pasiseks – pasakysiu“, gimusia iš neišvengiamos sėkmės laukimo būsenos ir įkvėpta Samuelio Becketto pjesės „Belaukiant Godo“.
Į visų mūsų laukiamą sėkmę K.Panina savo dizainuose ironiškai žvelgia per lietuviškos loterijos bilietų raštus, gigantiškos piniginės formos dizainus, integruotas į autentiškas konstrukcijas ir trimačius siluetus.
Karinos kūrybos principas primena „Disney“ animacinių filmų logiką – ji siekia kurti drabužius, kurių vaizdas būtų primityvus ir suvokiamas visiems, bet leistų juose perskaityti gilesnę prasmę. Savo kolekcija kūrėja kvietė žiūrovus apgalvoti mūsų pačių santykį su sėkmės, meilės ir neužtikrintos ateities laukimu, kuriame kasdien nevalingai gyvename.
