Visos subkultūros – įdomios ir vertos dėmesio, bet ne visos mums turi rūpėti. Galima ramiausiai gyventi nežinant, kas tokie yra modai ar kibergotai, – kraujospūdis nuo to nepakils. Tačiau vieną subkultūrą šiandien reikia išskirti – bent jau kaip jubiliatę: prieš 50 metų San Fransiske įvyko „Meilės vasara“ ir ji tapo oficialia hipių eros pradžia.
Hipių jubiliejų pirmiausia paminėjo mada. Vasarai buvo paruošti kalnai marškinėlių, denimo švarkų ir kelnių. Gėlių vaikų stiliumi pasinaudojo „Balmain“, „Andrew GN“, „Sonia Rykiel“, „Roberto Cavalli“, „Etro“, „Tory Burch“, „House of Holland“, „Giamba“ „Acne Studios“ etc. Aišku, tai anokia sensacija: tunikos ir kitas hipių paveldas išnyra kone kasmet – vos pasirodžius saulei. Bet šiemet labiau pasistengta, kad drabužiai būtų siejami ne su bohemiška prabanga, o su tais tikraisiais, paprastais kaip šlepetės, hipiais...
O jų beveik nebėra. Tikrą hipį galima pamatyti nebent amerikietiškame filme, ir vaizdas nebus mielas. Veikiausiai legendai atstovaus koks nors į bomžą panašus tipas – apžėlęs, nevalyvas, su cigarete dantyse: toks senas dinozauras, kuris per klaidą neišnyko. Tiesa, tie dinozaurai paliko kiaušinių. Amerikoje, Danijoje ir kitur netrūksta žmonių, pretenduojančių į hipių įpėdinius. Bet tai jau kita istorija, nauja karta; jos atstovai tėra imitatoriai, perėmę iš hipių gyvenimo būdo fragmentus ir permokantys už bilietus į muzikos festivalius.
Beje, mada glaudžiai siejasi su festivaliais. Hipiams buvo velniškai svarbus Vudstokas, kurį jie vadino „Trimis dienomis taikos ir muzikos“. Vyko beprasmis Vietnamo karas, į Ameriką jauni žmonės buvo parskraidinami karstuose, ir ilgaplaukiai Vudstoko čiabuviai tikėjo, kad jų festivaliai – maištas prieš sistemą, antausis valdžiai. Šiandien situacija kitokia: dingo idėja, liko anturažas. Todėl (bent jau pastaruoju metu) pagrindiniai tokių švenčių herojai yra ne minia ir ne muzikantai, o saujelė žvaigždžių, kurių tyko paparacai. Ir kurios, vilkinčios „labai hipiškai“, užpildo visą informacinį plotą. Prisiminkime kad ir Koučelos slėnio festivalius. Nereikia net fotografų – pačios garsenybės taip greitai atsiduria savo instagramų paskyrose ir taip gerai ten atrodo, kad kitas festivalių turinys tiesiog nublanksta. Lieka tik žinutė madai: hipių stilius tebėra aktualija.
Du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Paprastai su hipiais siejama tai, kas seniai modernizuota ir perkurta: ar tai būtų kliošinės kelnės, ar drabužiai, puošti marokiškais raštais. Net pamačius vainikėlį ant galvos tenka pasitelkti mados kontekstą, kad nutartum, ar jis – hipiškas, ar pasipainiojo koks nors Botticelli. Autentišką dvasią išsaugojo nebent birkenstock sandalai, nors su hipių išpopuliarintu minimalistiniu modeliu vis labiau konkuruoja „pagerinti“: dažyti, lakuoti, dekoruoti, apsiūti kailiais. Koučelos mergaičių apranga dabar vadinama boho chic, o jų drabužiai perkami tokiose parduotuvėse, į kurias dora hipė neitų iš principo. Gėlių vaikai vilkėjo tai, kas atitiko jų pažiūras. O dabartinis bohemiškas stilius tėra vienas iš šimto kitų – alternatyva moterims, kurios nenori atrodyti sportiškai ar dalykiškai.
Atmetus nesektinus pavyzdžius (tarkim, narkotikus ar rekordinį nėščių paauglių skaičių), hipius beveik galima skelbti mesijais.
Hipių įtaka madai – išties nemari tema, nes visada geriausiai matoma tai, kas yra paviršiuje. Prie to paties paviršiaus būtų galima pridėti ir mitus apie hipių papročius bei įpročius: neva jie buvo tingūs, atsipūtę visuomenės atskalūnai, kuriems rūpėjo tik kanapės, muzika, seksas. Bet tie atsiskyrėliai nebuvo tokie beviltiški, kaip piešiama, ir jų kovos už taiką ir laisvą meilę turėjo daug gražių pavidalų. Atmetus kai kuriuos nesektinus pavyzdžius (tarkim, narkotikus ar rekordinį nėščių paauglių skaičių), hipius beveik galima skelbti mesijais. Jiems pirmiesiems kilo noras išsaugoti planetą („Give Earth a Chance“), jie pradėjo ekologinį judėjimą, jiems parūpo sveika gyvensena ir sveikas maistas. Gana netikėta kalbant apie marihuanos ir LSD gerbėjus, bet – faktas.
Hipiams atrodė, kad civilizacija žudo – juos ir Žemės rutulį. Apie 1967 m. jie ėmė burtis į komunas: jos kurdavosi kaimuose ir buvo neįtikėtinai populiarios. Vaikai bėgdavo iš namų ir prisijungdavo prie hipių, nes būti auksiniu jaunimu ar taikytis prie gatvės gaujų nebebuvo cool. Madingas žmogus turėjo pamiršti miestą, gyventi gamtos prieglobstyje ir važinėti į muzikos festivalius – būtinai išmargintais autobusais, o konkrečiau – „Volkswagen T2“, vėliau pramintais „hipių vagonais“. Antai vienas romantiškas devyniolikmetis rašė: „Bijau būti prarytas plastikinės godžios Amerikos. Man reikia naujų žmonių, kurie rūpinasi vienas kitu ir Žeme.“ Kitas, ne toks romantiškas, kūrė kone apokaliptinį vaizdą: „Smogas, vandens trūkumas, pesticidai, avarijos žudo kūną ir sielą. Miestai ir tai, ką jie duoda, yra kaip mirties nuosprendis.“
Aišku, kad hipiams suartėti su gamta padėjo narkotikai. Juos audringai džiugino viskas: saulėtos dienos ir lietūs, pirmieji pumpurai ir daigai, saulėtekiai, saulėlydžiai. Jie kalbėdavosi su žvaigždėmis ir medžiais, suprasdavo šliužus ir vabalus. Nors dauguma komunų gyvavo gana trumpai, idėja, kad gamta yra lygiavertė partnerė ir ją reikia saugoti, išliko ilgam. Ir jei šiandien rūšiuojame šiukšles, o Stella McCartney naudoja vien ekologiškas medžiagas, negalime apsimesti, kad hipiai (o ir jiems prijautęs dizainerės tėtis Paulas McCartney) nestovi kažkur šalia.
Noras išsaugoti planetą hipiams ėjo pagret su Rytų filosofijomis ir religijomis. O šios įpiršo mintį, kad savas kūnas – šventovė ir reiktų truputį juo pasirūpinti, na, bent jau žiūrėti, ką į jį kemši. Dauguma hipių tapo vegetarais, laikėsi iš dzenbudizmo perimtų makrobiotinių dietų – ignoravo mėsą, valgė sezonines pačių augintas daržoves. Vieni tikėjo, kad tai – trumpiausias kelias į nušvitimą, kitiems atrodė, kad taip jie saugo gamtą, treti graužė salotos lapą, nes norėti sultingo kotleto draudė jų pacifistinės pažiūros: naudoti jėgą prieš vištą ar kiaulę buvo taip pat baisu, kaip ir prieš žmogų. Net kai hipiai apleido komunas, grįžo į normalų gyvenimą, liko jų įsteigti sveiko maisto restoranai ir parduotuvės, kuriuos spėjo pamėgti ir civilizuoti miestiečiai.
Dabar net smagu paskaityti, kaip mūsų sveikuoliai rekomenduoja tai, už ką kažkada balsavo hipiai. Gal narkotikai jų nepribaigė kaip tik todėl, kad vyrukai ir moteriškės valgė daug daržovių, rudųjų ryžių, riešutų, džiovintų vaisių?
Iš esmės viskas, kas natūralu, sietina su hipiais. Gal net Caros Delevingne antakiai: milijonai merginų juos pešiojo, o ji nutarė želdinti. Tarp žvaigždžių paplitusi tendencija nesidažyti – irgi iš 7-ojo dešimtmečio. Net atmetus kraštutinius „natūralizmo“ atvejus hipių nuopelnai neblanksta. Jie daug padarė, kad grožis negadintų sveikatos. Išlaisvino moteris nuo įmantrių kuodų, veltų kaltūnų, sintetinių garbanų, išmokė nešioti ilgus palaidus plaukus. Paskatino grožio produktų gamintojus domėtis ajurveda ir kinų medicina, naudoti augalų ekstraktus etc.
Net juokinga, kad hipiai, kurie didžiąją laiko dalį leido nuogi, taip padėjo kostiumo istorijai.
Apsukę ratą, vėl grįžtame prie mados. Net juokinga, kad hipiai, kurie didžiąją laiko dalį leido nuogi, taip padėjo kostiumo istorijai. Nežinia, ar jie buvo informuoti apie tai, kad išmestos pėdkelnės visą amžinybę neyra ir teršia gamtą, bet, matyt, suveikė šeštas jausmas. Jie kategoriškai nevilkėjo jokios sintetikos ir buvo pirmieji, kuriems ekologiški drabužiai tapo principo reikalu.
Kita vertus, nereikia manyti, kad visi hipiai mūvėjo džinsus ir šlavė žemę lininių balachonų skvernais. Kai kurios moterys atrodė itin prašmatniai, nes surasdavo secondhand’uose kone holivudiškų 4–6 dešimtmečių rūbų; tiesa, kartais juos paderindavo su bohemiška apranga. Taigi hipių pasiekimų sąraše galima dėti dar vieną varnelę: jie pirmieji legalizavo vintažą. Ši liaudis išvis baidėsi naujų daiktų. Dėvėtų drabužių parduotuvės buvo hipių antrieji namai: ten aptiktus trofėjus jie ardydavo ir persiūdavo taip, kad keli neįdomūs sijonai tapdavo egzotišku chalatu, dar kuo nors. Tai vyko ne iš vargo ar skurdo – hipiai buvo individualistai, jiems rūpėjo saviraiška, tad normaliose parduotuvėse pirktus daiktus jie traktavo kaip svetimo skonio diktatą. Žodžiu, tvarioji (upcycled) mada irgi atėjo iš komunų.
Dūmelis
Hipių laikais marihuana buvo legalizuota net keturiolikoje Amerikos valstijų. Dabar to nebėra. Bet seni hipiai ir jų sekėjai nerimsta: kasmet pirmąjį gegužės sekmadienį jie Niujorke rengia paradą ir tai būna vienintelė diena, kai policininkai apsimeta nematantys ir neužuodžiantys to, ką rūko demonstrantai.
Ikona
Dainininkė Janis Joplin buvo viena iš hipių ikonų ir pamokomas pavyzdys, kad narkotikai – ne juokas. Ji lyg ir bandė gelbėtis, bet vis tiek mirė perdozavusi – vos 27-erių. Beje, kone visi liūdnai pagarsėjusio klubo „27“ muzikantai mirė nuo kvaišalų.
Geras darbas
Dainininkė Miley Cyrus prieš trejetą metų įkūrė fondą „Happy Hippie“, kuris rūpinasi jaunais benamiais ir moko juos nepamiršti hipių priesakų: mylėti artimą savo, stengtis, kad pasaulis būtų geresnis.
