Neseniai naujienų portaluose žiūrinėjau Vilniaus ir Kauno gatvės mados naujienas. Nuvylė ne tiek stilius – be kelių rizikingų ir įdomesnių, visi atrodo kaip vienas, daugiau mažiau „subtilūs“ (t.y. nepastebimi), – bet labiau tai, ką apie savo stilių patys nuotraukų herojai galvoja.
Paklausti jie tvirtina, kad mados, ginkdie, nesivaiko, jokiu būdu nesiekia atkreipti dėmesio (nes domėjimasis mada ir dėmesio norėjimas yra nuodėmės nr. 11 ir nr. 12, o tūlas lietuvis bevelytų savo taurios sielos neteršti šiomis blogybėmis), rengiasi, ką nori ir jiems nerūpi, ką mano kiti. Tik, paradoksaliai – visi nori to paties, ką matė pas kaimynę (-ą) ir nėra ką apie jų stilių manyti.
Normalioji antimada
Tačiau tas gatvės minios trupinys, sąmoningai siekiantis būti nepastebimu madingoje minioje, atrodo kitaip, nei tiesiog stiliaus labirintuose klaidžiojanti masė.
Kai visi, kas netingi, skanduoja apie individualumą, savęs ir autentiško stiliaus paieškas, normcore mėgaujasi niekuo neišsiskiriančiu panašumu ir vidutinišku „normalumu“.
Jie akylai seka bent vieną tendenciją, tiksliau – antitendenciją. Merkiu akį jums – su sportiniais bateliais, nutrintais vidutinio mėlynumo, vidutinio laisvumo džinsais aukštu juosmeniu, trikotažiniais marškinėliais, nutįsusiais švarkais ir megztiniais bei susivyniojusius į vidutinio laisvumo paltus ir vidutinio didumo striukes. Ši tendencija – normcore (dviejų žodžių naujadaras: normal+hardcore) yra naujoji antimada. Kai visi, kas netingi, skanduoja apie individualumą, savęs ir autentiško stiliaus paieškas, normcore mėgaujasi niekuo neišsiskiriančiu panašumu ir vidutinišku „normalumu“. Nes nerodyti, kas esi, yra beveik taip pat svarbu, kaip ir rodyti.
Šiuolaikinių gatvės ir podiumo tendencijų, kosminio stiliaus informacijos srauto ir nuo mados tinklaraštininkų išpampusio interneto triukšme, normcore yra kaip protestas – žingsnis ne autentiškumo link, o atgal prie (įžūlios) vidutinybės. Nes įžūlumo reikia tam, kad išdrįstum atrodyti net ne stilingai santūriai, subtiliai ar dar kaip, bet tiesiog vidutiniškai ir neįsimenamai – niekaip. Neišsiskirti iš minios.
Normcore’e nusitrina visos ribos – lyties, statuso, amžiaus. Balti marškinėliai – nesvarbu vienetiniai iš dizainerio kolekcijos, kuriems reikia sauso valymo, ar iš prekybos centro ir skalbiami skalbyklėje su visos šeimos apatiniu trikotažu – normcoristams yra tik balti trikotažiniai marškinėliai – ne investicija, statuso simbolis, galėjimas ar ne „sau leisti“.
Be pastangų
Nevertėtų normcore painioti su minimalizmu – nors abu stiliai panašūs spalvų neutralumu, tačiau normcore, skirtingai nuo minimalizmo, niekada neatrodys skulptūriškas, konceptualus ar išskirtinis. Brangus ar pigus. Normcore taip pat nėra sportinis stilius, nes sportinis stilius gali būti ryškus, ekstravagantiškas ir net avangardiškas, pulsuojantis energija. Normcore yra belytis ir be jokio statuso.
Jo dėvėtojai atrodo taip, lyg apsivilko pirmus po ranka papuolusius savo ar/ir partnerio daiktus ir kažkaip pataikė – nepražiūrėdami skylės veidrodyje. Be menkiausių pastangų. Jie ir fotografams pozuoja žiūrėdami į mobiliuosius, skirtingai nuo išmoktą pozą „išmetusių“ ir tendencijomis kvėpuojančių stileivų. Arba išvis nepozuoja (ką irgi reikia išmokti). Nesvarbu, kiek tenka stovėti prieš veidrodį siekiant „be pastangų“ vidutiniško įvaizdžio, normcore tai yra pats svarbiausias dalykas, be kelių kitų, kaip antai:
- sportinių batelių (jei norite būti superšiuolaikiškais normcoristais, rinkitės baltus „Adidas Stan Smith“, jeigu su polėkiu – „Nike“), tačiau prekinis ženklas reikšmės neturi – kuo vidutiniškesni, tuo geriau;
- birkenstock, teva stiliaus basučių, „Adidas“ stiliaus baseino šliopkių;
- baltų, juodų, pilkų trikotažinių marškinėlių („jo“);
- čino kelnių, džinsų („jo“);
- neutralių spalvų džemperio ir megztinio (tįstelėję ir sąžiningai atskalbti – didelis pliusas);
- neutralios spalvos ir vidutiniško silueto – nei prigludusio, nei laisvo palto, lyg per didelės striukės ar švarko;
- beisbolo arba megztos, niekuo neišiskiriančios kepuraitės;
- kojinių virš kulkšnių;
- jokių papildomų aksesuarų, faktūrų, dekoro ar „akcentų“ – tik tai, kas funkcionalu.
Naujoji klasika
Nors prieš kelerius metus normcore vis dar atrodė kaip nauja gatvės antitendencija, kurią buvo galima palaikyti greitai praeisiančiu maištu, tačiau palaipsniui normcore traukiasi į antrą planą: ne todėl, kad jo šlovės valanda baigėsi, o todėl, kad šis stilius turi rimtų ambicijų tapti naująja klasika, neprikabinta prie „Chanel“ ar Audrey Hepburn. Dizainerės Phoebe Philo ir ypač Margaret Howell yra normcore stiliaus gerbėjos.
Ne juoda suknelė ar kostiumas, o kelnės, sportbačiai ir trikotažiniai marškinėliai yra tokio garderobo ašis – universali, lengvai derinama ir funkcionali.
Normcore yra neįpareigojantis, neįsimenantis, nevarginantis, netrukdantis, universalus nuo pirmadienio iki sekmadienio, nuo rytinių spūsčių iki vakarinio vyno su draugais. Ne juoda suknelė ar kostiumas, o kelnės, sportbačiai ir trikotažiniai marškinėliai yra tokio garderobo ašis – universali, lengvai derinama ir funkcionali.
Normcore nėra „velkuosi bet ką“ – tai ne indiferentiškumas madai, o sąmoningai pasirinktas stilius. Estetikos atradimas ten, kur jos niekas neieško.
Pirk mažiau ir ..?
Normcore yra ne tik vidutiniškai „joks“ stilius, tai gyvenimo būdas – pirkti mažiau. Bet nebūtinai geriau, investuojant į tradiciją, kokybę ar panašiai – tiesiog pirkti mažiau ir visai neišsiskiriantį, esminį drabužį. Normcore daiktas yra nenusakomos vertės – be jokios vizualinės informacijos apie save ir jo dėvėtoją.
Vis tik ši estetika yra patraukli laisve: laisve nuo tendencijų, dūminio makiažo, privalumų akcentavimo ir „trūkumų“ slėpimo, nepatogių daiktų, spalvų, siluetų, aprangos kodų, spintos problemų, „neturėjimo ką rengtis“ ar neturėjimo pinigų madai. Normcore yra lyg mados podukra – negraži, bet turi daug gerbėjų ir yra visiems draugiška – nuo filologijos studentės iki Phoebe Philo.
DAUGIAU: Asmeninis Lauros Mizgirytės-Latour tinklaraštis apie stilių, madą ir įkvepiančius dalykus