Mados viršūnė – stilinga dviratininkų apranga

Šis judėjimas apima daugelį pasaulio šalių, jų sostinių, miestų ir gyvenviečių. Dėl stilingos, kūrybingos dviratininkų aprangos mados atsirado daugybė naujų tinklaraščių (blogų), kasdien demonstruojančių įdomiai apsirengusius dviračiu važiuojančius miestiečius. Maža to, visos šios manijos įkarštyje rengiami didžiuliai stilingos dviratininkų aprangos madų šou Cycle Chic Fashion Show ir Velo Vogue fashion Show.

Dviračių mada tokia aktuali, kad net ant įprasto mados podiumo Londono mados savaitės metu PPQ kolekcijoje dviračiai tapo pagrindiniu akcentu.

Visa ši banga prasidėjo 2006-aisiais nuo žurnalisto, filmų režisieriaus ir fotografo Mikaelio Colville-Anderseno iniciatyvos sukurti tinklaraštį, demonstruojantį Kopenhagos dviračių kultūrą ir dviračiais važiuojančių žmonių stiliaus pojūtį bei išradingumą. Nors, tiesą sakant, Kopenhagos dviračių kultūra buvo stipriai paveikta XIX a. miestiečių kultūros, susijusios su dviračiais. Tuo metu važiuojantiesiems dviračiais buvo svarbu ne tik pasipuošti, bet ir pasistengti kuo neįprasčiau leisti laisvalaikį, pavyzdžiui, važiuojant dviračiais, žaisti sportinius žaidimus.

Būtent M. Colville-Anderseno tinklaraštyje pirmąkart ir buvo pavartotas Cycle Chic pavadinimas. Susidomėjimas nuotraukomis augo neįtikėtinu greičiu. Tokių stiliaus demonstracijų, susijusių su kultūringa apranga ir važiavimu dviračiu, būdavo įvairiausiuose pasaulio kampelių. Šiuo metu yra net susidariusios bendruomenės, galinčios vadintis Cycle Chic vardu (pvz.: Dublin Cycle Chic, Barcelona Cycle Chic, Bordeaux Cycle Chic, L. A. Cycle Chic ir t. t.).  Šis judėjimas sparčiai populiarėja pasaulyje.

Įdomūs, neįprasti ir stilingi daiktai, tinkantys prie dviračio ir ant jo, tapo daugelio jaunų kūrybingų žmonių verslo idėja. Dizaineriai ir entuziastai neriasi iš kailio sugalvodami kuo neįprastesnių aksesuarų. Tarkime, skrybėlės, tinkančios ant ar po dviratininko šalmu, arba neįprastai marginti galvai apsaugoti skirti šalmai, kartais primenantys skrybėlę, kelnės pažemintu klynu, skirtos geriau vėdintis tarpkojui važiuojant dviračiu karštą dieną, ir itin prabangūs arba tiesiog neįprasti ir įdomūs krepšiai, naudojami kaip rankinės, tačiau lengvai prisegami prie dviračio.

Dviračių aprangos mada apima ne tik stilingą išvaizdą, bet ir laisvalaikio leidimo būdą bei požiūrį į gyvenimą. Šūkiai, susiję su žodžiais „dviratis“, „mada“, „stilius“, „kultūra“. Stilingų dviratininkų susiėjimai ir šventės dažnos, ypač šiltuoju metu. Jos neretai prasideda vėlyvais pusryčiais (anglų k. brunch), galima net su šampanu, neįprastų ir senovinių dviračių demonstravimu ir savo stiliaus kūrybingų idėjų dalybomis. Itin sparčiai ši mada populiarėja Australijoje, Naujojoje Zelandijoje (ypač Oklande ir Velingtone), Anglijoje (ypač Londone), Amerikoje (Niujorke ir kt.).

Štai pagrindinės jų taisyklės ir skelbiamas manifestas:

♦ Renkuosi važiuoti dviračiu rafinuotai ir gražiai. Visomis progomis renkuosi „Grožį vietoj greičio“.

♦ Vertinu ir didžiuojuosi savo pareiga prisidėti prie gražesnio ir estetiškesnio miesto vaizdo. Tikiuosi niekad nebūti pavadinta (-as) tik dviračių aktyviste (-u). Tai daug daugiau.

♦ Tikiuosi ir žinau, kad esu kaip miesto kraštovaizdžio dalis, įkvėpsiu kitus būti kūrybingesniais ir gražinti ne tik savo aplinką, bet ir gyvenimą.

♦ Važiuosiu kupina (-as) džiaugsmo, elegancijos ir orumo. Ir tokį jausmą dalysiu aplink.

♦ Dviratį renkuosi tokį, koks atspindi asmenybę ir individualų stilių. Gerbsiu ir džiaugsiuosi kito pasirinkimais.

♦ Kad ir kaip būtų, dviratis – tik stiliaus dalis ir nėra pats svarbiausias jo elementas, o asmenybė ir požiūris – yra.

♦ Susilaikau nuo bet kokios sportinės dviratininkų aprangos ir sportinės atributikos, išskyrus vieną – dviratininko šalmą.

♦ Renkuosi savo pasirinkimo laisvės pratybas ir jas švenčiu bei atspindžiu, ne tik tobulinu kūną.

♦ Gerbiu ir laikausi visų Kelių eismo taisyklių.

♦ Savo aprangą ir dviratį puošiu pagal dviračių kultūros judėjimo požiūrį. Naudojuosi gražiais krepšeliais, estetiškais aksesuarais.

Tekstas įvaizdžio dizainerės Olesės Kekienės