Mados žinovas E.Skerstonas – apie teatro žiūrovus su sportbačiais: tai asmeninio neišsiauklėjimo demonstravimas

Nors patikusią porą batų ar panašiai atrodančią pigesnę jų kopiją šiandien gali

įsigyti beveik kiekvienas dirbantis pasaulio gyventojas, visuomenei vis dar įdomu, kokiais batais avi monarchai ar pramogų pasaulio žvaigždės. Neretas pats kukliai pasvajoja apie naują porą batų. Kokias dar funkcijas šiandien atlieka avalynė ir ką dėvimi batai pasako apie mus? Šiame interviu aiškina dr. E.Skerstonas.

– Kada avalynė tapo statuso simboliu ir kodėl? Batų buvo sunku įsigyti, o galbūt ne kiekvienam jų ir reikėjo?

– Tikslią datą nustatyti kažin ar kada nors pavyks, bet akivaizdu, kad be praktinės pėdų apsauginės paskirties, avalynei teisėtai priskiriama parodomoji funkcija: jos išvaizda, įskaitant spalvą, ir medžiaginė kokybė jau daugelį amžių siejama su galimybe pasipuikuoti, pademonstruoti savo išorinės tapatybės išskirtinumą. Ypatingos visuomenės gyvenimo aplinkybės (apeigos, bendros ir asmeninės šventės), taip pat ir kasdienybė, neįsivaizduojama be patogios ir gražios avalynės, iš kurios buvo galima spręsti apie jos savininko padėtį visuomenėje, jo finansinį statusą.

Tai labai reikšmingas visos kostiumo, moteriško ir vyriško, kompozicijos elementas. Kilmingų ir aukšto rango asmenų avalynė buvo siūdinama iš ypač brangių medžiagų, puošiama tauriaisiais metalais, kiek rečiau – brangakmeniais. Senaisiais laikais batai buvo aiškiai matomas vienas iš aukštuomenės privilegijų objektas, brangus, todėl ne tik neįperkamas žemųjų visuomenės sluoksnių atstovams, bet ir draudžiamas įsigyti, jos forma, apipavidalinimas, ypač spalvingumas, buvo „apsaugomi“ įstatymais, kurių nesilaikantys (dažniausiai, imituojantys kilminguosius) buvo griežtai baudžiami.

– Ar visais istorijos tarpsniais batai turėjo sąsajų su žmogaus statusu? Kaip toks suvokimas pakito iki šių dienų?

– Beveik visais, pradedant pirmykštėmis bendruomenėmis ir baigiant XIX amžiaus viduriu. Mūsų laikų žmogaus požiūris į avalynę kitoks: visuomenių struktūros perversmai, kūrybingumo pripažinimas, inžinerinė mintis, technologijų pažanga ir nevaldomas bei nuolatinis mados fenomeno reiškimasis negalėjo nepadaryti poveikio. Tenka pripažinti, kad kadaise „reikėjo išrasti“ raištelius, sagas, spraustukus, užtrauktukus.

Laikui bėgant, avalynės parodomoji vertė kito, tačiau išliko. Žmogaus statuso raiškos visuomenėje elemento vaidmens, bent jau artimiausiu metu, avalynė prarasti neturėtų, nes pats statusas (sakykim, finansinis) vis dar reikšmingas, taigi jam būtini išoriniai, daiktiškieji, gerai matomi ir visiems suprantami įrodymai. Sakykim „liuks“ (prabangos) arba kiek žemesnė – aukščiausios kategorijos – avalynė daugelio paprasčiausiai neįperkama. Esant norui, ji gali būti įsivaizduojama kaip siekinys, „sapnas“. Juk svajoti gera. Vėlgi, visuomet įdomu, kokius batus avi prezidentai, žymūs visuomenės veikėjai ar pramogų pasaulio garsenybės.

– Kodėl šiandien už batus žmonės ryžtasi mokėti tūkstantines sumas? Kaip tai susiję su žmonių psichologija? Juk nekalbama, kad svarbu turėti tūkstančius kainuojančius marškinėlius ar džinsus, bet nuomonių apie kokybiškų batų ir rankinės svarbą girdime dažnai.

– Subordinacijos, susijusios su elgesiu visuomenėje, įpročiai keičiasi, tradicijos drąsiai ignoruojamos, laužomos, ypač aprangos mados kūrėjų ir jos sekėjų. Tai natūralūs demokratinių visuomenių raidos požymiai, kurių smerkti nereikia, nes sustabdyti nepasiseks. Individo išvaizda neatsiejama nuo savivokos, ypač – saviraiškos poreikio, kurio neįmanoma patenkinti nesant svarbios sudedamosios (kartu su fizine duotybe) – daiktiškosios tapatybės išskirtinumo.

Šis išskirtinumas pasiekiamas pasitelkiant vaizduotę, tenkinant norus ir įnorius, „kovojant“ už asmeninio statuso (kokio nors) visuomenėje pripažinimą. Būtent už asmeninį išskirtinumą, tai yra savaip suvokiamą statusą, kurio poveikis psichinės būklės darnai – akivaizdus, žmonės tebėra pasiryžę mokėti nesuvokiamus pinigus. Avalynė ir rankinės – finansiniu atžvilgiu sąlyginai prieinami savipuošos elementai, todėl jie „pirma“ galimybė visuomenei pareikšti apie save „daiktiškąjį“, „pastiprinamą“ (pageidautina) pasaulinio garso prekės ženklu, tiksliau – ant jo matomu ir visų modernių vartotojų atpažįstamu logotipu.

– Kodėl tendencijos keičiasi ir visuomenė tam skiria vis mažiau dėmesio? Vis dažniau žmonės nebepaiso, kur kokius batus avėti – į teatrus eina su sportbačiais ir t.t.

– Sunku nuspėti estetinių madų tendencijas, ypač su jomis susijusius žmonių kūrybingumo vektorius. Sunku aptarinėti „modernų“ elgesį, kuris neatsiejamas nuo individo mentaliteto, kultūringumo sampratos ir technologijų pažangos – į Paryžiaus Garnier Operos rūmuose rodomą baleto spektaklį atvyksta pakeleivingi turistai, atsitiktinai nusipirkę prie teatro žmonių parduodamus bilietus („iš rankų“), kiti – iš anksto neplanavę lankytis reprezentacinėje vietoje, pasitaikius progai, įsigiję internetu.

Tokius reiškinius reikėtų traktuoti, kaip išsivysčiusiose visuomenėse per amžius pripažinto etiketo reikšmės praradimą dėl pastebimai gerokai smukusio kultūros lygio, nepagarbos menui ir aplinkiniams.

Taigi į teatrą einama su kuprine ir basutėmis, patogiais tolimoms, varginančioms kelionėms batais ir sportine apranga... kitaip tariant, kaip pasitaikė. Tokius reiškinius reikėtų traktuoti, kaip išsivysčiusiose visuomenėse per amžius pripažinto etiketo reikšmės praradimą dėl pastebimai gerokai smukusio kultūros lygio, nepagarbos menui ir aplinkiniams, taip pat asmeninio neišsiauklėjimo demonstravimą. Kažin ar tai vadintina estetinių madų tendencijomis, asmenybės laisvės raiška.

– Tokie dailininkai, kaip P.Piccaso, C.Monet yra nutapę ne vieną paveikslą, kurių centre – tiesiog batai. Ką iš šių darbų galime sužinoti? Gal yra išlikę ir žinomų Lietuvos menininkų darbų šia tema?

– Tapybos darbuose matoma avalynė, ypač viso ūgio portretuose, neturėtų stebinti. Tapybos darbai – vienas reikšmingiausių ikonografinių šaltinių, iš kurių sužinojome daugybę faktų apie kostiumo ir jo priedų vystymosi istoriją. Atskiri aprangos elementai visuomet buvo dailininkų dėmesio objektai ir ne tik moderniais laikais. Avalynė, tiesa, ypač retai, matoma senųjų Europos meistrų natiurmortuose, darbuose, kuriuose vaizduotos žanrinės (gyvenimo buities) scenos. Batus mėgsta tapyti amerikiečių dailininkai.

Ne kartą minėjau ir visiems žinoma, kad Lietuvoje kiek ryškesni žmonių išvaizdos grožio kanonai nebuvo formuojami (jie „pasiskolinti“ iš vakarų ir rytų europiečių), todėl jo daiktiškieji atributai (apranga, avalynė, įvairūs puošybiniai papildiniai) vaizduoti kaip kostiumo visumą sudarančios dalys.

Mūsų valstybinių muziejuose ir asmeniniuose rinkiniuose esančiuose darbuose visu ūgiu portretuotų asmenų avalynė stebina savo įvairove, iš jos galima spręsti apie jų padėtį visuomenėje, vieną ar kitą profesiją. Deja, mano atmintyje neišliko lietuvių dailininko nutapyto avalynės „portreto“, todėl jo įvardyti negalėčiau, o gal tokio net nėra?