Maestro Gintaras Rinkevičius: „Niekas nežino, kaip atlikti baroko muziką“

Gruodžio 12 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir gruodžio 13 d. Vilniaus kongresų rūmuose J. S. Bacho Mišios h-moll pirmą kartą skambės atliekamos Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro, diriguojamo G. Rinkevičiaus, kartu su Kauno valstybiniu choru (vad. Petras Bingelis) ir solistais Lina Dambrauskaite, Simona Liamo, Milda Tubelyte, Edgaru Davidovičiumi ir Tadu Girininku.

1733 m. mirus Saksonijos kurfiurstui, Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Augustui II, buvo paskelbtas penkių mėnesių gedulas, kurio metu J. S. Bachas pasinaudojo galimybe sukurti liturginį kūrinį, skirtą naujajam valdovui Augustui III – taip tikėdamasis būti paskirtas karališkojo dvaro kompozitoriumi. Tai buvo didžiųjų J. S. Bacho Mišių h-moll pradžia. Šį baroko epochos chorinės muzikos šedevrą J. S. Bachas pabaigė likus vos metams iki savo mirties. Kūrinys perteikia J. S. Bacho viso gyvenimo misiją – muzika išreikšti tikėjimą viename stulbinančiame, intelektą ir dvasią išaukštinančiame kūrinyje. Todėl gal net labiau už kūrinio mastą pribloškia muzikinis ir dvasinis Mišių vientisumas, ypač žinant, kad skirtingoms dalims sukurti J. S. Bachas naudojo skirtingas kompozicijos technikas. Plačiau apie J. S. Bacho Mišių reikšmę ir išskirtinumą kalbamės su maestro G. Rinkevičiumi.

Gruodžio 12 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir gruodžio 13 d. Vilniaus kongresų rūmuose atliksite vieną iškiliausių pasaulio muzikos paveldo šedevrų – J. S. Bacho Mišias h-moll. Ar įmanoma apibūdinti, kuo šis kūrinys toks išskirtinis?

Kiekvienam dirigentui tas kūrinys, prie kurio jis dirba dabar, turbūt yra pats gražiausias. Bet aš manau, kad net žiūrint objektyviai iš žmonijos kultūrinių laimėjimų perspektyvos, J. S. Bacho Mišios užima pačią aukščiausią poziciją. Jeigu kam nors per labai trumpą laiką reikėtų susipažinti su žmonijos muzikinės kultūros pasiekimais, sužinoti, ką žmonija sugebėjo sukurti per savo egzistavimo laiką, manau, jiems reikėtų paklausyti J. S. Bacho Mišių – pradžią arba kai kuriuos fragmentus, tokius kaip „Kyrie eleison“, keletą taktų iš pirmosios fugos, „Qui tollis“ arba „Et incarnatus“. Kalbėti apie šios muzikos genialumą yra labai sunku – bet ką, ką pasakyčiau, būtų per mažai. Tai yra kategorijos, kurios išeina už įprastų mūsų naudojamų sąvokų ribų, tokių kaip labai gera muzika ar geniali muzika. Aš sakyčiau, kad tai – kosminė muzika. Visiškai ne šio pasaulio muzika. Nors J. S. Bachas pats neišgirdo savo Mišių, ir tik praėjus šimtui metų po jo mirties F. Mendelssohnas atrado gaidas, šis kūrinys yra visos tolimesnės muzikos pagrindas. Kaip mums pavyks tai įrodyti publikai, dar nežinau. Bet mes stengsimės – tikiuosi, kad šią muziką bus įdomu išgirsti ir tiems, kurie dar nėra jos girdėję, ir tiems, kurie jau susipažinę su įvairiais atlikimais.

Bacho Mišios h-moll Lietuvoje atliekamos retai?

Taip, iš tiesų kūrinys jau seniai neskambėjęs. Kauno valstybinis choras yra dainavęs šias Mišias, daug kartų jas atlikęs gastrolėse, bet Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro ir mano kūrybinėje biografijoje tai bus pirmas kartas. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru esame atlikę J. S. Bacho „Magnificat“, aš esu dirigavęs ir kai kuriuos jo koncertus – fortepijonui, vargonams, smuikui. Taigi J. S. Bacho muzika nėra terra incognita, tačiau tai nėra ta muzika, kurią mes nuolat grojame. Imtis šio kūrinio yra didžiulis iššūkis – tai ne romantinė muzika, ne Vienos klasikų muzika, tai yra visiškai kitokios stilistikos kūrinys.

Kuo sudėtinga barokinė stilistika?

Niekas nežino, kaip atlikti baroko muziką. Todėl kalbėti apie autentiškumą šiuo atveju yra labai sunku. Žinoma, yra muzikos istorijos tyrinėtojų, kurie specializuojasi baroko muzikoje, kaip yra ir archeologų, kurie iš surastų kaulų atkuria žmogaus portretą. Bet niekas iš tikrųjų nežino, kaip atrodė viena ar kita istorinė asmenybė, ir mes lygiai taip pat negalime paimti J. S. Bacho manuskripto ir nustatyti, kaip jį reikia groti. Manau, kad muzika tuo ir graži, kad ji yra intuityvus dalykas. Teorinės žinios visada reikalingos, bet kai jau kažką žinai, labai svarbi yra muzikinė intuicija ir stilistikos suvokimas. Joks teoretikas negali pasakyti, kaip atlikti J. S. Bacho muziką, nes tie, kurie gyvai nesusipažinę ir nepajutę, ką reiškia atlikti tą muziką, ką reiškia groti ar diriguoti, bus a priori neteisūs. Todėl, kad jie nesusidūrė gyvai. Muzikoje praktiškai nėra jokio objektyvumo. Objektyvi yra istorija. Objektyvus yra užrašas. Bet atlikimas yra subjektyvus.

Dabar jau tampa įprasta, kad gruodis yra skiriamas ne susikaupimui ir ramybei, o šventiniams papuošimams, dovanoms, linksmybėms ir nuolatiniam lėkimui. Jūs kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru publikai siūlote tarsi kitokią alternatyvą – prisiminti Advento metą ir pačius rimčiausius ir giliausius kūrinius.

Mes darome savo darbą – esame akademinės muzikos atstovai. Ir jeigu per Adventą mes grojame J. S. Bacho Mišias, tarsi oponuodami bendram pop muzikos šurmuliui, nereiškia, kad Kalėdiniu laikotarpiu negalime groti „Roko baladžių“ ir patys būti šventiniame šurmulyje.