Po jo mirties laikraščiai rašė, kad vienoje iš seniausių Niujorko notarų kontorų guli užantspauduotas laiškas, kuris, paisant rašiusiojo valios, privalo būti atplėštas minint Harry HOUDINI (1874–1926) šimtąsias gimimo metines. Jame – visos iliuzionisto paslaptys: kaip jis išsilaisvino iš kalėjimo kameros Vašingtone ar varžtais užsuktos dėžės Londone; kaip nosinės, paimtos iš žiūrovų salėje, atsidūrė Laisvės statulos viduje ir daug kitų. Numatytą dieną seifą atvėrė – jis buvo tuščias.
1906-ųjų vasarą Pitsberge, Pensilvanijos valstijoje, Alegenio upės krantą prie Septintosios aveniu tilto užtvindė daugiatūkstantinė minia. Ant tilto krašto, jau už turėklų, pasiruošęs šuoliui stovėjo Chaplino ūgio, ne itin gerai sudėtas žmogus su maudymosi kostiumu. Apie jį publika žinojo tik iš neįtikėtinų gandų ir paskalų. Potencialus savižudis buvo surakintas grandinėmis, o jam po kaklu kabojo sunkus krovinys, kurį jis prilaikė rankomis. Už nugaros būriavosi civiliai ir policijos pareigūnai, du gerai mieste žinomi plaukikai ir gydytojas.
Pasigirdo švilpukas ir beprotis nėrė. Aiktelėję smalsuoliai metėsi prie vandens. Kai purslai nurimo ir ratilai išsisklaidė, visi nutilo. Žmonės ėmė nerimauti. Kažkoks berniukas garsiai ir abejingai paklausė: „Mama, ar tas ponas nuskendo?“ Ir tą pačią akimirką iš vandens išniro galva, o paskui į viršų lyg pasveikinimas šovė iš pančių išlaisvinta ranka. Tai buvo Didysis Houdini – vienišas cirkininkas, spjovęs į sveiką protą, baimę ir į visas pasaulio spynas. „Valio, Houdini!“ – suošė įsiaudrinę žiūrovai.