Magda Goebbels: Berlyno ledi Makbet
Senose nespalvotose fotografijose pirmiausia matai gražią, stotingą moterį. Gal aristokratę ar turtingo verslininko žmoną, gal literatūros salono šeimininkę. Bet jei Euripidas nebūtų aprašęs savo Medėjos, o Shakespeare’as – ledi Makbet, ji būtų galėjusi tapti jų herojų prototipu. Arba bet kurios kitos literatūrinės piktadarės – baisiausios, kokią tik galima įsivaizduoti, nors mažai kas gali pranokti Medėją ir ledi Makbet. Cituojant Shakespeare’ą, „jokie Arabijos aromatai nenuplaus kraujo nuo šitų mažų rankelių“: Magda Goebbels – visų pirma šaltakraujė žudikė.
Ji – moteris, skaičiusi ir pati rašiusi nacių Vokietijos tamsiausius istorijos puslapius. Neįmanoma suvokti, kaip būtų galima gyventi su tokia našta ir neišeiti iš proto, tačiau, matyt, Hitlerio furijos – taip buvo vadinamos nacių aktyvistės, viskam pasirengusios dėl fiurerio, – buvo apdovanotos ypatinga psichologine ištverme! Pateisinti Magdą Goebbels jos depresija, afekto būsena ar istorinėmis aplinkybėmis – tai tarsi įteisinti jos poelgį. Taip, tomis siaubingomis dienomis dėjosi šiurpių dalykų, bet juk ne visos nacių viršūnės moterys pasirinko tokį kruviną kelią.
Net iš uoliausių fiurerio garbintojų Magda Goebbels išsiskiria ir fanatizmu, ir sprendimo žiaurumu. Jos poelgio neįmanoma nei suprasti, nei priimti.
Be Magdos, buvo dar ir Lina Heidrych – ne mažiau įtakingo veikėjo žmona, taip pat daugiavaikė motina, pati nacių partijos narė. Jai ne tik neatėjo į galvą susidoroti su vaikais – po karo ši moteris kelerius metus bylinėjosi su tuometine Vokietijos Federacine Respublika dėl teisės gauti generolo, žuvusio kovos lauke, našlės pensiją. Ir galiausiai laimėjo procesą! Ši moteris gynė vyro reputaciją iki pat savo mirties 1985 m. Dar kelių Hitlerio valstybės veikėjų vaikai gyvi iki šiol: Heinricho Himmlerio dukra Gudrun, Alberto Speero sūnus, tėvo garbei pavadintas Albertu, Hermanno Goeringo dukra Edda. Taigi net iš uoliausių fiurerio garbintojų Magda Goebbels išsiskiria ir fanatizmu, ir sprendimo žiaurumu. Jos poelgio neįmanoma nei suprasti, nei priimti. Nebent patikėtum Carlo Jungo žodžiais apie vokiečių tautos demonus. Ir, regis, kai kurias aukas jie persekioja nuožmiai – kol nelieka nė vieno žmogiško bruožo.
Mergaitė iš Šv. Uršulės vienuolyno
Skaitant bet kurią iš Magdos biografijų – ar kanoninę, patikimiausią, parašytą Hanso Otto Meissnerio, garsaus vokiečių diplomato sūnaus, ar tą, kuriai duomenis skrupulingai surinko žurnalistė Anja Klabunde, – ar bet kokį popsinį veikalą apie Hitlerio aplinkos moteris, nepavyksta atsikratyti minties, kad gyvenimo tiesa pranoksta bet kokią menininko fantaziją. O Magdos istorija – apskritai avantiūristinis romanas!
Pirmiausia, ne faktas, kad ji – teisėta Auguste Behrend ir turtingo Berlyno inžinieriaus Oskaro Ritschelio dukra: gali būti, kad pora susituokė jau kūdikiui gimus. Antra, ji – katalikė, buvo auklėjama vienuolyne, lankė katalikiškas mokyklas. Trečia, patėvis, oficialiai ją įvaikinęs, buvo žydas. Magda savo noru priėmė jo pavardę ir kuriam laikui tapo Friedlander. (Jam bankrutavus Auguste iškart paliko vyrą. Iki galo neaišku, kaip susiklostė jo likimas nacių Vokietijoje: viena versija teigia, kad įdukra padėjo gauti pabėgėlio vizą, kita – priešingai – tikina, kad odų magnatas Richardas Friedlanderis žuvo koncentracijos stovykloje).
Beje, ji ir pati vos neištekėjo už žydo – vieno iš sionistų judėjimo lyderių ir Izraelio valstybės ideologų Victoro Chaimo Arlosoroffo! Sakoma, kad šis žydų emigrantų iš Rusijos vaikas buvo pirmoji gimnazistės Magdos meilė: Berlyno universiteto studentas tikėjosi, kad mylimoji, neabejinga jo idėjoms ir vyriškam žavesiui, važiuos drauge į dykumą kurti naujosios šalies.
Bet Magdai reikėjo daugiau nei Palestinos smėlynai ir persikėlėlių gyvenviečių skurdas. O vargšas Arlosoroffas, padovanojęs papuošalą – Dovydo žvaigždę, kurią paskui ji saugojo ilgus metus, negalėjo duoti daugiau...
Kartą traukinyje į gimnazistę dėmesį atkreipia Guntheris Quandtas – neišvaizdus, dvigubai vyresnis, bet pasakiškai turtingas (vienas iš svarbiausių BMW ir „Daimler-Benz“ akcininkų) ir... neseniai išsiskyręs. Magda skubiai susigrąžina biologinio tėvo pavardę, priima protestantizmą ir tampa frau Quandt. Bet kuri gi dvidešimtmetė ilgai ištvers būti tik šeimos motina ir namų šeimininkė?! Quandto namuose auga du jo vaikai iš pirmosios santuokos ir trys mirusio draugo atžalos, o lygiai po 9 mėnesių Magda ir pati susilaukia pirmagimio. Be to, ponas Quandtas šykštus, nemėgsta vakarėlių, domisi tik akcijomis ir verslo reikalais.
Kaip tokioje situacijoje pasielgia moteris, net labai jauna? Teisingai – susiranda meilužį! Arba, kalbant apie Magdą, mėgina susigrąžinti seną mylimąjį. Ji rašo Arlosoroffui, šis kviečia ją persikelti į Jeruzalę, o kai laiškus aptinka sutuoktinis, prasideda šachmatų partija ir ją ponia Quandt laimi sausai. Jos kontrargumentas – vyro laiškai meilužėms (gali būti, kad ji pati išvogė juos iš seifo). Po skyrybų ponia gauna didelę dalį vyro turto ir vilą Šiaurės Vokietijoje, Meklenburge. Šią ypač brangina. Nusprendžiama, kad pirmagimis Haraldas iki 14 metų gyvens su motina, paskui, kaip būsimasis imperijos įpėdinis, persikels pas tėvą.
Nepraėjus nė metams, mylimajame Meklenburge Magda žengs pirmą žingsnį į savo kruvinąją šlovę. Ir drauge – į žmonijos istorijos juoduosius puslapius: buvusioje Quandto viloje 1931 m. gruodžio 19-ąją atiduos ranką ir širdį Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos veikėjui, Berlyno gauleiteriui Josephui Goebbelsui.
Kelias į viršūnes
Jų meilės istorija irgi nepaprasta: jauna, turtinga ir išsiskyrusi Magda užmezga romaną su nuverstojo kaizerio Vilhelmo sūnumi princu Augustu (regis, ši moteris buvo apdovanota tikra charizma: pavyzdžiui, per vizitą JAV jai piršosi prezidento Herberto Hooverio sūnėnas, nors ji tuo metu dar buvo ištekėjusi). Jaunasis aristokratas ir atveda ją į nacionalsocialistų partijos suvažiavimą. Netrukus ponia Quandt, kaip ir daugelis turtingų to meto Vokietijos moterų, visiškai pameta galvą dėl naujosios politinės jėgos. Vokiečių istoriko Peterio Longericho parašytoje Josepho Goebbelso biografijoje teigiama, jog jau pirmą kartą išgirsta politiko kalba padaro tokį įspūdį, kad turtuolė pasisiūlo tapti jo asmenine padėjėja. Šioje knygoje Magdai irgi skiriama daug puslapių.
Jos neatstumia nei žemas vyro ūgis – 1,65 m, nei raišumas ir širdžių ėdiko reputacija. Faktiškai jis dar neišsiskyręs su nuolatine meiluže Anka Stalherm, nors ši ištekėjusi ir turi sūnų. Ir apskritai Goebbelso meilės objektų sąrašas toks ilgas, kad Longerichas teigia, jog jis permiegojo su puse Berlyno.
1930 m. lapkritį Goebbelso dienoraštyje Magda paminima pirmą kartą. O kitų metų vasario 15-ąją ji pirmąsyk pasilieka gauleiterio namuose. „Vakare atėjo Magda Quandt. Ir pasiliko labai ilgai. Jos kerinti šviesa nutvieskė visą mano būtį. Tu išties esi mano karalienė“, – džiūgauja įsimylėjęs politikas.
Šviesiaplaukė Magda išstumia seną mylimąją ir net – kuriam laikui – naujas meilužes. Dienoraštyje Goebbelsas vis dažniau primena sau, kad dėl šio meilės angelo neturi pamiršti politinės misijos. Poros santykiai nepaprastai audringi: jie tai pykstasi, tai taikosi, o galiausiai įvyksta drama – buvęs Magdos meilužis šauna į ją. Laimei, šaulys pasirodo nevykęs, tačiau Josepho akyse vos neprarasta mylimoji įgyja ypatingą vertę – galų gale, juk jis germanas, t. y. mistikas.
Goebbelsas supažindina ją su Adolfu Hitleriu. Susipažįsta ir su Magdos sūnumi, prisiriša prie berniuko kaip tikras tėvas ir leidžia vasarą mylimosios močiutės viloje Šlėzvige-Holšteine. „Magda man lyg motina ir meilužė. Ji myli taip, kaip gali tik didžios moterys“, – rašo jis dienoraštyje.
Be aistros, politiką kankina pavydas: Magda, jo Magda, krito į akį vadui – bosui, kaip jis vadina Hitlerį. Nacionalsocialistų lyderis susižavi bičiulio mylimąja. Paskambinęs Magdai, Josephas užtinka ją, besikalbančią su Hitleriu, arba paaiškėja, kad jie ką tik leido laiką drauge.
Fiurerio biografai primena Hitlerio frazę, kad Magda – ta moteris, kuri galėtų būti jo gyvenimo herojė, vokiečių moters idealas, nes jos gyslomis teka arijų kraujas, nušviečiantis ir kūną, ir sielą.
Fiurerio biografai primena Hitlerio frazę, kad Magda – ta moteris, kuri galėtų būti jo gyvenimo herojė, vokiečių moters idealas, nes jos gyslomis teka arijų kraujas, nušviečiantis ir kūną, ir sielą. Gali būti, kad juos sieja intymus ryšys, tačiau Hitleris, susituokęs su Vokietija, neketina jo įteisinti. Ir Magda pasako „taip“ Goebbelsui. O šis dienoraštyje triumfuoja: „Vargšas Hitleris. Man beveik gėda, kad esu toks laimingas. Tikiuosi, kad tai nesudrums mūsų draugystės.“
Atvirkščiai – Hitleris sutinka būti bičiulio ir partijos kolegos vyriausiuoju pabroliu. Kai jaunavedžiai netrukus po vestuvių grįžta į Berlyną, tampa nuolatiniu svečiu jų namuose. Magdai atitenka nerašytos reicho pirmosios ponios pareigos (dėl šių dar konkuravo Emma Goering, tačiau ji buvo aštuoneriais metais vyresnė ir kur kas mažiau fanatiška. Jauniklės Evos Braun apskritai nė viena iš jų nevertino rimtai – ji net nepriklausė partijai!).
„Aš myliu savo vyrą, bet meilė Hitleriui – stipresnė. Dėl jo esu pasirengusi atiduoti gyvybę. Tik tuomet, kai supratau, kad jis negali mylėti jokios moters, sutikau tekėti už daktaro Goebbelso – taip galiu būti šalia savo fiurerio“, – cituoja Magdos žodžius jos vyro biografas (Goebbelsas išties buvo filologijos mokslų daktaras, apgynęs disertaciją 25-erių, pats rašė). Herbertas Dohringas, Hitlerio rezidencijos tvarkytojas, memuaruose tvirtina, kad Magda be gailesčio būtų iškeitusi savo „susiraukšlėjusį germaną“, kaip Vokietijoje vadintas Goebbelsas, į Hitlerį.
Hitlerio garbei visi poros vaikai: dukros Helga, Hildegard, Holdine, Hedwig ir Heidrun bei sūnus Helmutas pavadinami vardais iš H raidės (ironiška ir simboliška, kad Magdos pirmagimio vardas – Haraldas). Fiureris – ir Goebbelsų atžalų krikšto tėvas. Šaltiniai sako, kad jis labiausiai mylėjo vyresnėlę Helgą – jautrų, ne pagal metus subrendusį vaiką.
Išlikę laiškai iš mirties bunkerio po Berlynu – svarbūs paskutinių Trečiojo reicho akimirkų liudytojai. Helgai tuomet buvo trylika. Per aštuonerius metus šešis vaikus pagimdžiusi Magda tampa oficialiu vokiečių moters idealu: jai rašo iš visos Vokietijos, prašo dalytis paslaptimis, kaip rūpintis namais ir saugoti jų židinį, auklėti mažylius. Poros butas Berlyne moderniai rekonstruojamas, įsigyjama vila Švanenverderio saloje, vėliau – dar viena prie Bodeno ežero, nes propagandos ministro postas, kurį užima Goebbelsas, leidžia labai daug... Tiesa, galima paminėti dar vieną svarbų įvykį: 1933 m., kai Goebbelsų pirmagimei sukanka vieni metai, Tel Avive žūva Arlosoroffas. Sąmokslo teorija teigia, kad pasikėsinimą į buvusį žmonos mylimąjį, ir dar tokios netikusios kilmės, suorganizavo Josephas.
1937 m. įpročių nekeičiantis Goebbelsas užmezga naują ir, kaip paaiškėja, sudėtingą romaną – su čekų kino aktore Lida Baarova, dirbančia Vokietijos kino studijoje. Ryšys tampa toks rimtas, kad ministras prašo leidimo vesti gražuolę ir net mėgina nusižudyti, tačiau Hitleris nenori skandalo idealioje šeimoje ir jo tiesioginiu nurodymu Baarova išsiunčiama iš šalies. Tiesa, ir pati ponia Goebbels nevengia malonumų – kol jos vyras susitikinėja su aktore, užmezga romaną su jo sekretoriumi. Beje, Lida Baarova mirė palyginti neseniai, 2000 m.; pikantišku moters liudijimu, pradžioje Magda visai neprieštaravo jos ir Josepho ryšiui ir net siūlė išmėginti meilę trise.
Lūžio taškas
Prasidėjus karui, Magda dalyvauja propagandos judėjime, priima užsienio valstybių vadovų žmonas, susitinka su kariais, guodžia našles. Kai jos pirmagimis stoja tarnauti į karines oro pajėgas ir išvyksta į frontą, Magda baigia Raudonojo Kryžiaus slaugių kursus. Įsidarbina „Telefunken“ elektronikos kompanijoje ir kaip paprasta darbininkė į darbą ir iš jo vyksta autobusu...
Biografai, ypač nusiteikę prieš Magdą (galima suprasti – sunku būti jos pusėje), teigia, kad fiureriu ji tikėjo iki galo. Kiti, objektyvesni, tvirtina, kad nors propagandos ministras ir jo žmona oficialiai buvo lojalūs didžiajam vadui, pamažu ėmė juo abejoti – ypač reikalams Rytų fronte ėmus klostytis blogai. Magdos biografas Hansas Otto Meissneris cituoja 1942 m. rudenį ištartą frazę: „Išgirdusi Hitlerio kalbą per radiją, ji pavadino ją nesąmone ir suirzusi išjungė aparatą.“ O 1944 m. atvirai kalbėjo, kad fiureris nebeklauso proto balso ir tiki tik tais, kurie sako jam tai, ką jis nori girdėti.
Blogėja ne vien kariniai reikalai, bet ir pačios Magdos sveikata – dėl silpnos širdies ji ištisas dienas nebepakyla iš lovos. Suserga klinikine depresija, dėl lėtinio nervų uždegimo kenčia stiprius skausmus. Atrodo, kad begalinės ligos, dėl kurių ji net patenka į ligoninę, irgi simbolizuoja artėjančią pabaigą...
Paskutinis tragedijos „Magda“ veiksmas pasideda 1945 m. balandžio 22-ąją, kai Raudonoji armija įžengia į Berlyną. Šeima, palikusi apartamentus Hermanno Goeringo gatvėje, kartu su fiureriu nusileidžia į bunkerį. Arba – dar anksčiau, kai Magda Goebbels išsiunčia atsisveikinimo laišką vyriausiajam sūnui: 1944 m. Haraldo lėktuvas buvo numuštas ir jis pateko į amerikiečių nelaisvę. „Pasaulis po fiurerio nevertas, kad jame gyventum. Todėl, pasitraukdama iš jo, pasiimu ir vaikus. Gaila būtų palikti juos tame gyvenime, kuris prasidės. Gailestingasis Dievas supras, kodėl nusprendžiau pati pasirūpinti išsigelbėjimu“, – rašo ji. Beje, nelaisvė, galima sakyti, išgelbėjo Haraldui gyvybę: 1947 m. jis buvo paleistas, grįžo į Vokietiją ir kartu su vyresniuoju broliu iš kitos tėvo santuokos vis dėlto perėmė verslą. Quandtas tapo vienu turtingiausių žmonių Vakarų Vokietijoje, sukūrė šeimą (buvo penkių dukrų tėvas!) ir, sakoma, niekada neatleido motinai jos poelgio.
Net šiais visuotinio archyvų paviešinimo laikais esama kelių versijų, kaip iš tikrųjų baigė dienas kai kurie fiurerio bunkerio gyventojai. Daugelio hipotezių neįmanoma patikrinti moderniais metodais – nebėra net aukų palaikų. Mūsų laikus pasiekė netiesioginiai ar gana prieštaringi tragedijos liudijimai: gali būti, kad ne tiek mažai iš jų – viso labo mistifikacijos.
Ji net kelis kartus nepriėmė siūlymo išgabenti vaikus iš liepsnojančios sostinės – buvo įsitikinusi, kad jiems vis tiek nėra jokios ateities naujojoje Vokietijoje.
Abejonių nekyla dėl datos – Magda ir Josephas priėmė sprendimą mirti gegužės 1-osios naktį. Tiksliai nežinoma, kaip. Egzistuoja versija, kad pora nusinuodijo, o nenorėdamas kentėti agonijos Goebbelsas įsakė bunkeryje buvusiems kariškiams juos nušauti. Kiti liudytojai teigia, kad politikas nušovė savo žmoną, paskui nusišovė pats. Dar pasakojama, kad jis kone su ašaromis maldavo Magdos leisti vaikams gyventi, tačiau ji jau seniai buvo apsisprendusi – visa šeima turėjo išeiti drauge. Ji net kelis kartus nepriėmė siūlymo išgabenti vaikus iš liepsnojančios sostinės – buvo įsitikinusi, kad jiems vis tiek nėra jokios ateities naujojoje Vokietijoje.
Nesutaria liudytojai ir dėl vaikų mirties: priimta manyti, kad bunkeryje buvęs dantų gydytojas Helmutas Kunzas Goebbelsų nurodymu suleido mergaitėms ir berniukui morfijaus injekcijas (jos turėjo palengvinti skausmą). Prieš tai Magda sušukavo jiems plaukus, mergaitėms įrišo kaspinus, aprengė naktiniais marškiniais... O vaikams užmigus pati įdėjo į burnas kalio cianido ampules ir jas sutraiškė. Kunzo tvirtinimu, morfijus pradėjo veikti po 10 minučių: pirmiausia užmigo abi vyresnės mergaitės, paskui berniukas ir kiti vaikai. Magda prašiusi, kad gydytojas padarytų baisią paskutinę paslaugą, tačiau medikas, antskrydžio metu netekęs savo dukterų, nepajėgė žengti tokio žingsnio.
Kiti sako, kad Magdos prašymą įvykdė chirurgas ir aukšto rango SS karininkas Ludwigas Stumpfeggeris, žuvęs diena vėliau. Savo tiesą turėjo ir seržantas Rochusas Mischas, irgi kaltinęs vaikų nužudymu Stumpfeggerį ir fiurerio asmeninį sekretorių Martiną Bormanną, su keliais bendražygiais mėginusius išsiveržti iš Raudonosios armijos užimto Berlyno...
Vaikų palaikai, daugiau kaip 20 metų buvę palaidoti Berlyno priemiestyje, 1970 m. balandžio 5-osios naktį buvo ekshumuoti ir sudeginti, o pelenai išbarstyti virš Elbės. Gyvenimiškoji tragedija baigėsi. Atėjo laikas istorinėms ir literatūrinėms interpretacijoms. Ir baisioms istorijoms apie siaubūnę Magdą kruvinomis rankomis, kurių nenuplaus jokie Arabijos aromatai.