Magei Dianai Dirmei – 45-eri: apie lemtingą kelionę į Ukrainą ir nuotrauką, nuo kurios viskas prasidėjo

Portalui Žmonės.lt D.Gaičiūnaitė-Dirmė sutiko papasakoti apie požiūrį į gyvenimą pakeitusią kelionę į Ukrainą, ten išvystas nepažįstamo berniuko akis ir planus prisidėti prie būrio vaikų gerovės. 

„Tai pirmas interviu spaudai, kurio metu kalbėsiu apie kelionę į Ukrainą“, – su šypsena portalui Žmonės.lt prisipažįsta ji.

Diana, pasitikote jubiliejų. Ar gruodžio 13-oji jums turi reikšmę?

Tikrai turi. Visada norisi tikėti, kad per gimtadienį visi norai ir svajonės turi išsipildyti. Gimtadienis yra ne tik perėjimas iš vieno amžiaus lygio į kitą, tai laikas apibendrinti, paanalizuoti savo gyvenimą...

O ar jums patinka apibendrinti metus?

Jeigu sąžiningai, nekenčiu apibendrinimų. Todėl per gruodžio mėnesio generalinį namų tvarkymą pagaliau išmečiau sąsiuvinį, kuriame rašiau planus 2021 metams.

Kokie buvo tie metai? Ar visus užsibrėžtus tikslus pavyko pasiekti?

Ne. Viskas šiemet klostėsi ne pagal planą. Profesija neteko paklausos, nežinomybė tęsiasi, Covid-19 pandemija nesibaigė... Tie metai buvo išgyvenimo, laukimo, sustingimo laikas ir negaliu pasakyti, kad tuo didžiuojuosi.

Gruodis artistams visada būdavo pats darbymetis, tai laikas kai visi laukia stebuklų. Gastrolės, koncertai, kelionės – viskas sustojo, kai prasidejo koronaviruso pandemija. Mes su broliu Arvydu koncertus atšaukėme dar prieš oficialų karantino paskelbimą. Artistas gali rizikuoti savo gyvybe, bet rizikuoti žiūrovų sveikata mums atrodo absurdiška, todėl nutarėme, kad nekoncertuosime tol, kol yra rizika žiūrovams... 

Žodžiu, gana tų apibendrinimų. Pasiekta ar nepasiekta, svarbiausia, mes gyvi ir daugiau ar mažiau sveiki. Pasiekėme kai kuriuos tikslus, o svarbiausia, kad turime save, savo jausmus, mintis ir galimybes toliau stengtis bandyti naujais metais. Visada turiu vilties, kad kiti metai bus geresni.

Kaip sutikote 45-ąjį gimtadienį?

Pastaraisiais metais per gimtadienį mėgstu būti namie. Mane džiugina papuošta eglutė, jauki namų aplinka, kurią sukuriu pati. O ir mūsų keturkojai draugai neleidžia nuobodžiauti. Turime du šunis, juoduosius rusų terjerus Timą ir Bondą, bei katę Jogą.

Su šia kompanija visada linksma (šypsosi). Gimimo dieną ir sutikau su jais, nes vyras išvažiavo į komandiruotę. O ir pirmadienis juk tokia diena – visi užsiėmę. Tiesa, nors nieko nekviečiau į svečius, žinau, kad tėvai ir artimi žmonės būtinai atvažiuos pasveikinti.

Man nereikia brangių daiktų, svarbiausia, kad turiu kuo rūpintis. 

Ar vyras Virgilijus mėgsta jus nustebinti gimimo dieną? O galbūt tėvai, brolis Arvydas rengia staigmenas?

Mūsų šeimoje šventės retai planuojamos specialiai, dažniausiai viskas vyksta spontaniškai. Tačiau didžiausia dovana man yra tai, kad visi gyvi ir sveiki. Žinau, kad gausiu okeaną meilės ir sveikinimų – tai ir yra svarbiausia dovana.

Iš tiesų, man nereikia brangių daiktų, svarbiausia, kad turiu kuo rūpintis. Žmonės įsitikinę, kad jie bus laimingi tik tada, kai iš gyvenimo pasiims kuo daugiau, o realybė tokia, jog jie laimingi tik tada, kai gali dalintis ir atiduoti.

Tą raktą į laimę – dalintis ir atiduoti – jūs jau atradote. Šiais metais vykote į Ukrainą, į vaikų namus. Kaip kilo idėja keliauti ten?

Išties viskas prasidėjo nuo vienos nuotraukos (šypsosi). Prisimenu, vasarą draugė man atsiuntė keleto Ukrainos vaikų namuose gyvenančių mažylių nuotraukas. Iškart įstrigo vienas mažas berniukas – šviesūs plaukai, mėlynos akytės, sėdi ant sūpynių apkabinęs savo dar mažesnę sesę...

Tuo momentu mano požiūris į gyvenimą apsivertė. Mąsčiau, koks sunkus yra skaudžiai likimo nuskriaustų vaikų gyvenimas, nes baisesnės lemties, nei gyventi be mamos ir tėčio, vaikui nėra. Supratau, kad turiu tuos vaikus aplankyti. 

Kada vykote į Ukrainą?

Rugpjūtį. Kelionę planavome keletą mėnesių ir su drauge pagaliau pasiekėme Kijevą. Tiesa, iš Ukrainos sostinės dar penkias valandas važiavome mašina, kad tik aplankytume tuos vaikučius. Su Ukrainos našlaičiais praleidome penkias dienas. 

Ir kaip jus su bičiule sutiko Ukrainos vaikai?

Nors kai atvykome jau buvo tamsu, vaikai nemiegojo, laukė svečių iš Lietuvos. Tą vakarą susipažinome ir kartu suvalgėme kalną saldainių (šypsosi).

Beje, kitą dieną pamačiau ir tą mėlynakį berniuką iš nuotraukos. Jis pats priėjo prie manęs, užlipo ant rankų ir apkabino. Mažutis nuo dvejų metukų gyvena vaikų namuose, o dabar jam beveik penkeri. Jis turi dar tris seses ir du broliukus, kurie taip pat gyvena tuose pačiuose vaikų namuose.

Kaip atrodo Ukrainos vaikų namai? Kokiomis sąlygomis ten gyvena mažyliai?

Namuose, kuriuos aplankėme, gyvena apie 50 vaikų, patekusių į bėdą. Kai kuriems vaikučiams šie namai tapo gyvenimo atramos tašku, tik liūdna, kad šių vaikų namų gyventojams nuolat trūksta medikamentų, higienos priemonių, vitaminų, naudingo organizmui maisto, vaisių, saldumynų, kultūrinių ir edukacinių renginių. Jiems neužtenka simbolinės valstybės skiriamos paramos, todėl jie išgyvena tik dėl rėmėjų ir rūpestingų globėjų pagalbos.

Džiugu, kiad pavyko išsiaiškinti vaikų poreikius ir užmegzti ryšį su vietos bendruomene, kad išreikštume nuolatinį palaikymą. Grįžusi į Lietuvą nutariau, kad padarysiu viską, jog galėčiau padėti Ukrainos našlaičiams.

Kokią pagalbą teiksite šiems vaikams?

Kilo idėja surengti vasaros atostogas vaikams Lietuvoje ir parodyti jiems mūsų nuostabią šalį. Bet vienas žmogus gali nedaug, tai džiaugiuosi, kad jau 14 metų priklausau Druskininkų „Lions“ moterų klubui. Parašiau prašymą ir paprašiau Lietuvos „Lions“ klubų asociacijos gubernatoriaus palaikymo.

Nereikia slėpti savo jausmų, kai tiesiog norisi išsiverkti dėl to, kaip mes visi pavargome nuo koronaviruso, nuo pokyčių.

Po savaitės turėjau jau patvirtintą labdaros projektą (šypsosi). Nuostabu, kad daug Lietuvos žmonių noriai ištiesia pagalbos ranką ir prisideda prie Ukrainos vaikų, likusių be tėvų globos, gerovės. Esu jiems labai dėkinga. Tikiu, kad pažintinė kelionė po Lietuvą suteiks vaikučiams daug džiaugsmo, ir paliks jiems gerus prisiminimus visam gyvenimui.

O apie ką svajojote pūsdama gimtadienio žvakutes?

Dabar galvoje tokia mintis: vaikystėje norisi pagreitinti amžinai besitęsianti laiką, o su amžiumi norisi sustabdyti greitai lekiančias akimirkas (šypsosi). Bet gyvenimas – tai procesas, o ne sustojimas, tad reikia judėti į priekį, palaikyti save ir kitus. Tai visai nereiškia, kad reikia pamiršti save ir kai yra blogai, apsimesti, jog viskas – puiku.

Nereikia slėpti savo jausmų, kai tiesiog norisi išsiverkti dėl to, kaip mes visi pavargome nuo koronaviruso, nuo pokyčių. Pavargę vaidinti pasitikinčius ir drąsius, kiekvienoje krizėje ieškančius naujų galimybių. Norėčiau iškvėpti ir nuoširdžiai pasakyti: „Bus kaip bus – vis tiek viskas bus gerai“. To linkiu sau ir visiems aplinkiniams.

Fotogalerija: