„Turbūt visiems garsių tėvų vaikams anksčiau ar vėliau kyla klausimų apie vaikystę, praeitį, kas jie tokie. Santykis su tėvais būna įvairus. Manasis kėlė daug klausimų. Juo labiau kad tėčio seniai nėra šalia – jau penkiolika metų“, – neslepia performerė, Vilniaus Jaunimo teatre režisieriaus asistente dirbanti Justina MYKOLAITYTĖ (27). Mergina ryžosi leistis į sudėtingą kelionę po tėčio – tragiško likimo aktoriaus, režisieriaus, bardo Sauliaus Mykolaičio – pasaulį ir jo kūrybą suguldyti į vinilinę plokštelę.
Kas šiame darbe pasirodė sunkiausia?
Sunkiausia man apskritai buvo pradėti. Tokią mintį kontempliavau kelerius metus, bet veiksmų taip ir nesiėmiau. Kol vieną dieną parašė geras pažįstamas Tomas Ivanauskas, kultūros atašė Kinijoje ir Pietų Korėjoje, ir pradėjo kalbėti, kad laikas išleisti vinilinę Sauliaus Mykolaičio dainų plokštelę. Nustebau, kad panašiu metu dar kažkam kilo panaši mintis.
Priėmiau tai kaip savotišką ženklą. O tada taip pat kaip idėja pas mane pati atėjo muzika: kompozitorius Marius Salynas atidavė man seną diską su tėčio dainų įrašais – tėtis jam buvo davęs paklausyti ir aranžuoti. Įrašuose – tik Sauliaus balsas ir gitara. Įrašyta maždaug 2004–2005 metais, prieš pat išleidžiant pirmą jo diską „Nieko nepasakyta“.
Dar sumaniau, kad šalia plokštelės reikia ir leidinio, kuriame būtų šiek tiek teksto, kad būtų galima plačiau pažinti Saulių Mykolaitį – ne tik kaip bardą, bet ir kaip kūrėją, žmogų. Daugiausia klausimų kilo, kokio dizaino plokštelę daryti. Nuo vaikystės mane lydėjo vienas vaizdas – kadras iš Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Roberto Zucco“.
Pamenu pokalbį, kai tėtis scenografui Mariui Jacovskiui užsiminė norintis tą nuotrauką panaudoti savo albumo viršeliui. Bet Marius jį atkalbėjo, pasakė: „Kai būsi garsus, tada galėsi naudoti.“ Turėjo omenyje tai, kad tada galės rinktis kūrybinius sprendimus, kad ir be savo aiškaus atvaizdo. Manau, Saulius Mykolaitis jau pakankamai garsus – todėl tą kadrą panaudojau jo dainų vinilinei plokštelei.