Geras tonas yra būtinai ko nors atsisakyti. Bulvių, ryžių, miltų, mėsos. Cukrus seniai nugarmėjo į pamirštą praeitį. Jautiesi beveik kalta, klodama silkės (daug druskos) gabalėlius ant juodos duonos (miltai) riekės, kai feisbuke atsitrenki į kažkieno nuotrauką „Mano pietūs“: saujelė braškių ir stiklinė mineralinio vandens. Bijome suvalgyti „blogą“ produktą, nors gal tas „blogis“ – tik mūsų galvose?
Daugiau kaip prieš metus, prasidėjus pirmam karantinui, daugelis guodė save kepiniais – rutina ilgai sėdint namie taip smaugė, kad vos ne kasdien norėjosi skelbti cinamoninių bandelių, varškės pyrago ar šokoladainio dienas.
Trumpam buvo užmiršti visi „negalima“ ir „nesveika“, bet kai pripratome prie kovidinio karo sąlygų, su dviguba jėga grįžo ir buvusios nuostatos, dar paturbintos tam tikrais niuansais – ne ne, ne dėl lieknumo visos tos pastangos (na, gal truputį...), o dėl sveikatos ir meilės savo kūnui. Maistas tapo ne tiek „kuru“, kad išgyventume, kaip buvo prieš tūkstančius metų, ne.
Jis tapo priešu, su kuriuo reikia kovoti. Kazanova, kurio gundymams verta užbėgti už akių. Jei tik suklupsi, reikia atgailauti ir n-tąjį kartą sau pasižadėti, kad taip daugiau nebedarysi. Maistas tapo dar ir specifiniu vaistu, pavyzdžiui, nuo nemigos.
Socialiniuose tinkluose esą guodžiamasi naktiniu valgymu (nes ko nors neužvalgius visiškai nesimiega), tačiau potekstė tokia: jei noriu, tai ir valgau, man niekas nenurodinės, kada šaltibarščius srėbti – antrą dienos ar antrą nakties! Taigi valgymas tapo problema. Tam tikri produktai dingo iš virtuvės spintelių ir šaldytuvų, didžiuojamasi, jei jis pustuštis, su keliais kiaušiniais, graikišku jogurtu ir dėžele žalėsių.
Jei jau per šventes nutinka tortas, tai blogiausiu atveju su migdolų miltais, dar geriau – nekeptas, su džiovintais vaisiais; jei pyragas – tai su morkomis ir grikių miltais, nesaldintas (kurio paragavęs vyras užsikosti, o vaikai klausia: „Čia vėl TAS?“); jei duona – tai kepta tik namie, beveik iš oro.