2024 metų Laisvės premijos laureatas kunigas Julius SASNAUSKAS OFM, įvertintas kaip Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, publicistas, politinis kalinys, apdovanojimą atsiėmė sėdėdamas vežimėlyje. Tačiau net ir galynėdamasis su užklupusiomis sveikatos bėdomis Mažesniųjų brolių ordino (lot. „Ordo Fratrum Minorum“, arba OFM) narys tęsia parapijos vikaro veiklą Vilniaus Bernardinų bažnyčioje ir įrašinėja katalikų radijo „Mažoji studija“ laidas.
Susirinkusiems Seimo salėje Sausio 13-ąją kalbėjote: „Kai kurie įvykiai ir žmonės labai greitai tampa legendomis. Legenda jau yra pokario partizanų kovos, vėliau – pogrindinė spauda, disidentų ar, kaip sako kiti, rezistentų judėjimas. [...] Legendos reikalingos, nes jos, be kita ko, praneša, kad neįmanomi dalykai gali būti įmanomi.“ Ar save irgi laikote legendos dalimi?
Negalvoju apie tai – šis žodis labiau tinka visam laikotarpiui apibūdinti. Tiesiog tada buvau kartu su kitais, galėjau ir nebūti įtrauktas į tą veiklą, bet kažkodėl buvau. Kai nebeliks gyvų, dalyvavusių pasipriešinimo įvykiuose, ateities kartos, aišku, apie juos kalbės kaip apie legendą.
Beje, palinkėjote, kad kitas Laisvės premijos laureatas būtų iš gimusių jau nepriklausomybės metais: „Nes ir laisvoje šalyje niekur nedingo ir nedings įvairios kitos vergijos formos, o kartu su jomis – ir amžinas pašaukimas būti laisvu žmogumi.“ Ką turėjote omeny?
Čia jau būtų ilga kalba, nes vis matau, kaip jaunus žmones darbdaviai suvysto, atimdami iš jų laiką, asmenybę ir mainais žadėdami pinigus, – anksčiau to nejautėme, nes nei pinigų, nei ką už juos pirkti neturėjome. Buvome laisvi nuo jų. Nereikėjo dėl to grumtis ar pernelyg prisirišti. O dabar pasiūla didžiulė, tai veikia ir vyresnius, nes atsirado galimybių keliauti, taupyti, pirkti. Negražu gal sakyti, nes iš žmogaus lūpų išėjo, bet vis prisimenu vieną destruktyvų rinkimų kampanijos šūkį: „Nusipelnėme gyventi geriau.“ Kodėl nusipelnėme?