Kibus ir kūrybingas. Degančių akių. Įsimylėjęs džiazą. Vienas pirmųjų, Lietuvai pristačiusių bliuzo ir roko žanrus. Maištingas ir užsispyręs kovotojas. Visi šie apibūdinimai skirti kompozitoriui, architektui, dailininkui Kęstučiui ANTANĖLIUI (1951–2020).
„Parašyti gerą melodiją – sunkus darbas. Tai lyg grybavimas – arba užėjai į grybingą vietą, arba ne, ir tai nepriklauso nuo to, kiek laiko praleidai miške. Su muzika tas pats: gali praleisti pusę metų neparašydamas nė vienos geros temos, o gali per dieną parašyti dvi tris temas, kurios, jauti pats, šio to vertos. Paprastai iš dešimties temų devynios pasirodo niekam tikusios – tokia liūdna statistika...“ – prieš ketverius metus interviu portalui bernardinai.lt juokavo kompozitorius.
Antanėlio Architekto kraityje gali rasti nemažai suprojektuotų pastatų, interjerų, baldų, skulptūrų ir vitražų administraciniams pastatams. Tačiau dar gausiau sukaupta Antanėlio Kompozitoriaus krepšyje: apie 200 dainų, 80 instrumentinių pjesių, o kur roko operos, jau tapusios legendinės. Jis pirmasis Europoje pastatė Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“, parašė muziką pirmajai lietuviškai roko operai „Meilė ir mirtis Veronoje“, 1982-aisiais pastatytai Vilniuje, o 1988 metais – anglų kalba Madisone. Tarp kompozitoriaus scenos kūrinių – roko opera „Peras Giuntas“ (1997), oratorija „Keturios lietaus šalys“ solistams, chorui ir orkestrui (1986), dainų pagal Bernardo Brazdžionio žodžius ciklai.