„Tai buvo geriausia mano gyvenimo kelionė“, – užtikrintai sako Rimvydas Širvinskas-Makalius (30). Skambus pareiškimas žmogaus, prieš dvylika metų pradėjusio rašyti kelionių tinklaraštį, kuris galiausiai išaugo į sėkmingą kelionių organizatorių „Makalius“. Tačiau Rimvydas nedvejoja – safaris Kenijoje yra įspūdingiausia, ką iki šiol teko patirti.
Afrikoje Rimvydas yra lankęsis ne kartą, tačiau tai būdavo poilsinės kelionės, per kurias mirkdavo šiltose bangose ir saulės spinduliuose. O apie safarį tik tyliai pasvajodavo.
„Tai buvo vienas mano tikslų, kuriuos norėjau įgyvendinti 2020 metais, – tik kai kas šiek tiek sutrukdė, – subtiliai apie pandemiją, itin stipriai palietusią kelionių verslus, juokdamasis užsimena Rimvydas. – Kelionę į Keniją planavau pats – tai buvo trumpa išvyka. Tačiau tos kelios naktys man atrodė kaip amžinybė pačia geriausia prasme. Miegojau mažai, o mačiau labai daug.“
Jo pasirinktas Masai Maros nacionalinis laukinės gamtos rezervatas užima kiek daugiau nei pusantro tūkstančio kvadratinių kilometrų plotą, o pasienyje susijungia su žymiuoju Tanzanijos Serengečio nacionaliniu parku. Nors šis ir garsesnis, Rimvydas sako, kad Serengetyje gyvūnai labiau išsibarstę, reikia daugiau važinėti, kad juos išvystum, nei Masai Maroje.
Šiuo metu kaip tik vyksta didžioji gyvūnų migracija, kai beveik pusantro milijono antilopių gnu keliauja iš Serengečio nacionalinio parko į Masai Marą. Joms iš paskos į Keniją keliauja ir maždaug 300 tūkstančių zebrų bei įvairūs kiti gyvūnai, tarp jų – ir plėšrūnai, besitikintys sumedžioti migruojančius žvėris.
Norint kuo daugiau pamatyti, rekomenduojama safariui rinktis dvi tris naktis, tačiau Rimvydas savo pirmajam paskyrė keturias – nieku gyvu nenorėjo nieko praleisti. Ir tikina nesigailintis tokio sprendimo, nes kiekviena akimirka ten buvo fantastiška: pradedant pačiu atvykimu į rezervatą, gyvenimu jame ir baigiant gyvūnų stebėjimu natūralioje aplinkoje. O į Masai Marą atskrendama mažyčiu, vos dvylikos vietų, lėktuvėliu. Prieš nutūpdamas jis dar pažeme apsuka ratą, kad nubaidytų vaikštinėjančius gyvūnus, nes nusileidimo takas – paprasčiausia laukymė rezervato pakraštyje.