Vargu, ar būtų galima rasti cikliškesnę šventę už vestuves. Žemę apgaubus rudens gūdumai, o vėliau – baltai sniego paklodei, daugybė porų it žiemojantys gyvūnai tykiai laukia pavasario. Tuomet šaltį nugalėjusi gamta pati užgroja meilės maršą ir tęsia jį iki pat rudens pradžios, sveikindama šimtus užgimusių šeimų. Vis tik tai visai nereikalinga mokytojai Veronikai Naumovaitei – ji su išrinktuoju verslininku Simu visąlaik žinojo, kad tuoksis sausio 23-ąją. Į karštus poros jausmus žiema taip pat nesikėsino: vestuves Veronika iškėlė savo svajonių šalyje – Maldyvuose, išgarsinusioje jos vardą visoje Lietuvoje.
Pradinių klasių mokytoja Veronika Naumovaitė – savo darbui ir vaikams atsidavusi pedagogė. Gyvenime ji turi ir daugiau vaidmenų: dukros, sesers, draugės, o nuo sausio 23-osios – ir žmonos. Apie karjerą viešai dažniau kalbanti mokytoja portalui Žmonės.lt sutiko praskleisti asmeninio gyvenimo šydą ir papasakoti savo bei vyro Simo Kazilionio meilės istoriją.
O ji – įdomi ir spalvinga. Veronika ir Simas buvo draugai socialiniuose tinkluose, tačiau vienas kito nepažinojo. Jiedu, anot Veronikos, „susidūrė“ gana atsitiktinai – prieš 4 metus ji išvydo ką tik magistro studijas baigusio vaikino nuotrauką, ja susidomėjo ir pamėgo. Sekantį žingsnį žengė Simas – pradėjo pokalbį, o po kurio laiko pakvietė į pasimatymą. Po to viskas įsisuko žaibo greičiu. Anot Veronikos, pasirinkusios Naumovaitės-Kazilionės pavardę, neeilinis susitikimas iškart sujungė sielas iš skirtingų pasaulių.
Veronika, vestuvių datą rinkotės neatsitiktinai: prieš ketverius metus sausio 23-ąją įvyko jūsų pirmasis pasimatymas. Neretai pirmąjį susitikimą lydi nejaukumas ir prisiminti jį ne visada yra smagu, tačiau jūsų atveju, rodos, yra priešingai.
Pasimatymas buvo kitoks, neeilinis, todėl įsimintinas – nei aš, nei jis tokio dar nebuvome turėję. Sugalvojau, kad reikia susipažinti įdomiai, tad vienas kitam parengėme ir uždavėme po 60 skirtingų klausimų, išvis – 120. Atsakinėjome į juos ir vienas kitą pažinome. Kadangi simpatija užgimė jau šio pasimatymo metu, tikrai žinojome, kad vestuvės bus sausio 23 dieną – net nebuvo kažkokių abejonių.
Šis žaidimas jus labai suartino. Ką jo metu pavyko vienas apie kitą sužinoti?
Klausimų buvo įvairiausių – kokia spalva, šalys, gyvūnai patinka, kokias gėles mėgstu. Vienas įsimintiniausių kliuvo važiuojant link Trakų, pro tokį mažą žieduką ir šalia jo esančią degalinę. Ištraukiau jo klausimą: „Ar galėtum dabar mane pabučiuoti?“. Galėjau ir jį pabučiavau. Dabar turime tokią tradiciją – kai pravažiuojame tą vietą, visada pasibučiuojame – nesvarbu, būtume susipykę ar ne. Jos laikomės visus ketverius metus.
Jausmai pirmojo susitikimo metu užsiplieskia tikrai ne visada. Kas labiausiai išrinktajame patraukė ir sužavėjo?
Simo išvaizda – neeilinė. Jis labai mėgsta tatuiruotes, tad jo abi rankos yra pilnai ištatuiruotos. Tokių vaikinų nelabai buvau mačiusi, tad man tai buvo neįprasta. Atrodė, kad jo charakteris turėtų būti impulsyvus, vėjavaikiškas, tačiau išvaizda būdo visai neatitiko. Jis – malonus, labai inteligentiškas, rimtas ir vyriškas.
Vis dėlto judviejų profesijos – labai skirtingos. Jūs esate mokytoja, o dabartinis vyras – verslininkas. Ar skirtingos karjeros kryptys dera tarpusavyje?
Pasimokome vienas iš kito ir papildome įvairiausiomis savybėmis. Jis iš manęs pasisėmė kantrybės, pakantumo, aš iš jo – logiškų sprendimų, stiprių argumentų. Jis išmokė verslumo, reikalingo kuriant elektroninę parduotuvę, mane paskatina ir visada paklausia, kaip sekasi darbe.
Po dviejų draugystės metų supratote, kad norite kartu kurti ateitį. Kaip susižadėjote?
Simas buvo gyvenęs Vokietijoje, tad prieš dvejus metus rugpjūtį pasiūlė važiuoti į kalnus – norėjo parodyti man vieną vietą. Jis nusivežė prie labai gražaus krioklio ir paprašė, kad būčiau jo sužadėtinė, o ateityje – ir žmona. Sutikau (šypsosi).
To norėjau ir jaučiau, kad greitu metu man turėtų pasipiršti, bet kad būtent tą vasarą ir Vokietijoje, nesitikėjau. Buvo staigmena (šypteli). Jis žinojo, kad noriu piršlybų kelionės metu, gal egzotiškesnėje šalyje, bet čia man taip pat labai patiko.
Ėmėte planuoti vestuves ir nutarėte jas švęsti Maldyvuose. Tai – jūsų numylėta, tačiau labai tolima šalis. Ar jūsų ir vyro požiūriai dėl vestuvių lokacijos sutapo?
Maldyvus esu įsimylėjusi, tad man buvo svarbiausia, kad vyras sutiktų vestuves iškelti čia. Jis pritarė, neprieštaravo, tad man tapo ramu ir buvo galima pradėti planuoti šventę.
Mokyklos administracija lengvai išleido atostogų?
Taip! Jau vasarą pasakiau, kad man reikia šių atostogų, o jei neišleisite, vis tiek išeisiu. Vis tik valdžia gražiai viską sutvarkė ir be problemų išleido. Man tai labai patiko (juokiasi).
Į Maldyvus iškeliavote ne vieni – paliudyti jūsų meilės atvyko draugai ir artimieji. Kaip sugalvojote iš Lietuvos atsiskraidinti 30 svečių ir kaip jie reagavo į jūsų kvietimą? Vis tik tai – ne pigi, ilga kelionė.
Šiuo klausimu labai ilgai diskutavome. Simas norėjo kuklesnių vestuvių, galbūt susituokti tik dviese ir po to pakeliauti, o aš labai norėjau surengti šventę savo artimiesiems. Kada, jei ne dabar, juos čia nusivešime? Turime galimybes ir galime bandyti, o jeigu reikės, po 5 ar 10 metų dviese galėsime įtvirtinti įžadus. Jis pagalvojo ir pasakė: „Na gerai, bandom“.
Mano mama ir brolis žinojo, jog esu tokia pašėlusi, tad sakė – jei noriu, važiuojame. Sužadėtinio tėvai galvojo, kad Maldyvai gal per toli ir geriau švęsti Lietuvoje, bet buvome jau apsisprendę. Draugams pakvietimus išdalijome prieš metus, kad jie turėtų laiko apsvarstyti ir susitaupytų pinigėlių. Norėjome, kad būtų kuo daugiau žmonių. Kai kurie iš karto pasakė – tikrai taip! Nesvarbu, kas ir kaip, važiuojame, bet galimybės tai leido ne visiems.
Dar daugiau išlaidų teko šventės kaltininkams – jums. Atrodo, kad surengti vestuves Maldyvuose – visai ne juokai...
Tiesą pasakius, buvo tikrai brangu. Surengti vestuves Lietuvoje būtų žymiai pigiau nei Maldyvuose. Vien už 2 kilogramų tortą turėsime sumokėti 250 eurų, tačiau gyvename vieną kartą. Buvo didelis noras ir aistra šiai idėjai, tad kaina – nesvarbi. Jeigu būtų reikėję, būčiau susispaudusi ir pataupiusi.
Organizuoti šventę Indijos vandenyne esančioje šalyje – ne tik brangu, bet ir sunku. Visos atsakomybės krito ant jūsų pečių?
Taip, bet padėjo ir kelionių agentūros komanda. Kad norėsiu vestuvių Maldyvuose, jai pranešiau jau prieš metus, o jas rimčiau planavome pusmetį. Ten gyvena švenčių organizatorė Elvina, kuri jau kelerius metus draugauja ir yra susituokusi su vietiniu. Su ir jais bendradarbiavome – aš pasakydavau, ko aš noriu, o jie atsakydavo, kokios yra galimybės. Planuoti buvo sudėtinga dėl laiko skirtumo. Parašius laišką atsakymo sulaukdavau po dviejų savaičių, tad tai tikrai nuvargino.
Maldyvai – pasakiška grožio šalis. Kokį rojaus kampelį išsirinkote savo šventei?
Ceremonija vyko saloje, kurią iš visų pusių supa vandenynas. Ji – tik mažas, tuščias smėlio gabaliukas, kuris tądien buvo tik mūsų. Įdomiausia tai, kad naktį šios salos tiesiog nebelieka – ją nusemia vanduo, kuris ryte nuslūgsta.
Kadangi Maldyvuose – labai karšta, tam, kad „neiškeptume“, ceremonija vyko labai anksti ryte, kol saulė dar nelabai kaitri. Saloje buvo pastatyta arka, kėdes ir papuošta taip, kaip mes norėjome. Mus anglų kalba sutuokė vietinis, o draugai viską išvertė į lietuvių kalbą, kadangi anglų ne visi moka.
Po to vykome fotografuotis, svečių laukė įvairios veiklos, o vakarėlis vyko vakare, privačioje saloje. Kadangi esu kūrybinga, pati išrinkau žaidimus ir svečiams sugalvojau dovanas. Man buvo labai svarbu, kad šventėje būtų ir mano indėlis – aš, kaip mokytoja, norėjau visais pasidžiaugti ir padėkoti.
Moterims vienas svarbiausių vestuvių akcentų yra įvaizdis – svajonių suknelė, šukuosena ir makiažas. Kas juo pasirūpino svarbiausią gyvenimo dieną?
Suknelės ilgai ieškoti neteko. Nuvažiavau į vieną, vėliau – į kitą saloną, o paskui sužinojau, kad jame dirba mano mokinės mama. Labai pasisekė – radau tai, ko ieškojau. Buvo dvi suknelės: oficialiai daliai – ilga, balta, su nuometu ir šleifu, visai kaip princesės. Norėjau tą dieną ja būti, tai ir pabuvau (šypsosi). Suknelė vakarui buvo paprastesnė, trumpesnė.
Man labai daug patarė draugė vizažistė Živilė, kuri važiavo kartu su manimi – nenorėjau, kad per vestuves dažytų vietinė. Ji viskuo pasirūpino ir visą dieną buvo su manimi, prižiūrėjo, o kai reikėjo – pakoregavo. Patikėjau jai net suknelę – namie nelaikiau (juokiasi). Ja labai pasitikiu.
Labai svarbūs buvo ir geri, profesionalūs fotografai – norėjosi, kad liktų gražus prisiminimas. Pavyko susiderinti su fotografe Ana Rosso ir jos vyru, kuriais labai žavimės ir kurių labai norėjome. Itin nustebino tai, kad su jais susitikę kalbėjome tris valandas. Jie paliko didžiulį įspūdį.
Akivaizdu, kad svajonių šventės ir jos detalių reikšmė jums – didžiulė. O ką reiškia pati santuoka ir kokios emocijos lankė artėjant vestuvėms?
Kai iki vestuvių buvo likęs mėnesis, atrodė, kad liko dar daug laiko. Šventei priartėjus, atsirado jauduliukas – supratau, kad jau einu į kitą etapą, kai būsiu nebe draugė, panelė ar sužadėtinė, o žmona. Užplūdo labai geri jausmai (šypsosi).
Fotogalerija:
