Malonumas pirkti: Vilniaus, Rygos ir Paryžiaus orientyrai

Victoria ir jos devyni Vilniaus orientyrai

Britų makrotendencijų prognozuotojų tinkle WGSN daugiau nei dešimt metų dirbanti lietuviškų šaknų turinti Victoria Dias Szlapelis prieš kurį laiką atvyko į Vilnių, čia įsimylėjo ir sukūrė šeimą. Mados prekių ženklų plėtros ir komunikacijos ekspertės žvilgsniu ji ištyrinėjo Vilnių ir pasirinko sau patikusį ne vieną butiką, meno galeriją ar restoraną.

Kvapas. „Metams bėgant, renkantis kvepalus vis labiau tenka išgryninti aromatus, kurie kelia stipriausias asociacijas, įkūnija patirtį, emocijas ir tampa mano sielos autografu. Tokie, dvelkiantys medžiu, oda ir dūmais, yra vieninteliai „Fueguia“ – argentinietiški kvepalai, kurių prieš kurį laiką buvo galima įsigyti tik Buenos Airėse, o šiandien dar ir Milane, Niujorke, Tokijuje, Ciuriche. Vilniuje mano smalsumą patenkina prie Rotušės esantis butikas „Creme de la Creme“, užburiantis ne tik nišinės parfumerijos įvairove, bet ir itin profesionaliais konsultantais, po kvapų pasaulį nardančiais kaip po pažįstamą labirintą.“

Mados butikas. „Pastebėjau, kad Vilniaus drabužių krautuvėlės ilgainiui pasidavė globalizacijai, susiniveliavo ir prarado savitus veidus. Tačiau yra sostinėje vienas toks butikas, kuris taikliai atspindi Baltijos regiono dvasią, – tai „Julia Janus“ Stiklių gatvėje. Kontrastingais paviršiais stebinantis interjero dizainas, kur dera medis, stiklas, akmuo, metalas, netikėtai formuojamas pirkinių asortimentas: nuo šiuolaikiškų drabužių iki rankų darbo virtuvės reikmenų, – viskas čia leidžia geriau pažinti šiuolaikinio Baltijos kraštų gyventojo tapatybę.“

Juvelyrika. „Išskyrus paveldėtus perlų vėrinius, papuošalų iš esmės nenešioju. Tačiau keliaudama po pasaulį mielai juos tyrinėju didmiesčių blusų turguose. Antai Barselonoje aptikau Irano mėlynųjų perlų apykaklę – tokio dalyko nebuvau regėjusi net pačiame Irane. Vilniuje išraiškingiausiai vietinę kultūrą ir vietos menininkų braižą reprezentuoja butikas „Aukso avis“. Tai pati geriausia vieta ieškoti išskirtinių kokybiškų lauktuvių tiems, kam rūpi modernūs autentiški šio regiono papuošalai.“

Desertas. „Kadangi esu alergiška gliutenui, viešose erdvėse (ir ne tik Vilniuje) nėra paprasta patenkinti smaližiavimo poreikius. Dažniausiai skanėstus gaminuosi namie. Tačiau Totorių gatvėje esanti veganiškų desertų kepyklėlė „Chaika“ žavi didele produktų be gliuteno įvairove. Jaukumo aplinkai teikia skambanti džiazo muzika, lankytojų pašnekesiai, juokas...“

Laikas su knyga. „Nieko geresnio nėra už Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Šis pastatas unikalus tuo, kad jame gali suderinti du nesuderinamus dalykus: susikoncentruoti, skaityti knygas, tyrinėti mados ir meno albumus, sykiu dalyvauti dažnai čia rengiamose įvairiose konferencijose, susitikimuose. Kita vertus, ši biblioteka – ideali vieta susitikti su draugais ir generuoti bendras idėjas. Viešosios bibliotekos – mano stichija dar nuo studijų Milane: ten nacionalinė biblioteka su unikaliais meno ir mados archyvais tiesiog užburia.“

Galerija. „Turbūt esu viena dažniausių Kazio Varnelio namų-muziejaus Rotušės aikštėje lankytojų. Gėrėtis kūriniais namų atmosferoje – ypatingas jausmas. Šio dailininko Jungtinėse Valstijose sukurtas ir Lietuvai padovanotas optinis menas mane įkvepia ir ilgai veikia. Negana to, pirmame šio muziejaus aukšte veikia galerija, nuolat pristatanti vis kitus Lietuvos menininkus. Kaip mados atstovę, mane traukia ir Taikomosios dailės muziejus, dažnai rengiantis konceptualaus tekstilės meno parodas.“

Ilgi pasivaikščiojimai Vingio parke su draugais, kai kalbantis gimsta milijonai šviežių idėjų, kelionių planų, – vieni didžiausių gyvenimo malonumų.

Promenada. „Ilgi pasivaikščiojimai Vingio parke su draugais, kai kalbantis gimsta milijonai šviežių idėjų, kelionių planų, – vieni didžiausių gyvenimo malonumų. Parkas žavi natūralia laukine aplinka ir būtent čia ryškiausiai patiriu visus keturis metų laikus Lietuvoje. Taip pat žaviuosi Rūdninkų aikštės skveru, kurį puošia skulptorės Dalios Matulaitės paminklas Lazdynų Pelėdai. Tos dvi seserys, rašytojos, menininkės Dalios įkūnytos taip, kad primena senovės Egipto meną: grubumas, monumentalumas dera su švelnumu ir ramybe.“

Vintažas. „Žinau, Lietuvos mados bendruomenei žodis „humana“ nekelia pozityvių asociacijų ir nekuria aukštos reputacijos vardo, tačiau kukli „Humanos“ krautuvėlė, esanti Trakų gatvėje, – tikras lobynas. Tai geriausia vintažinių drabužių parduotuvė visoje Šiaurės Europoje. Ji stebina pačiais rečiausiais vintažiniais Didžiosios Britanijos ir Skandinavijos šalių gaminiais, kurių audiniai sukurti naudojant senąsias technologijas, įskaitant ir rankų darbą.“

Kavos pertraukėlė. „Vilnius – puikiausias pavyzdys, kaip greitai kavinių atsiranda ir išnyksta. Vis dėlto esu lojali ir ištikima klasikiniams dalykams: laiko ir klientų patikrintai virtuvei, kūrybiškiems, patirtį turintiems jos šefams. Trakų gatvėje ne vienus metus džiugina „Skonis ir kvapas“: ne tiek jau daug sostinėje taip ilgai veikiančių jaukių ir intymių vietų, kur nedvejodamas gali pasikviesti draugą, atvykusį kad ir iš pačios tolimiausios šalies. Vasarą ši kavinė pasitinka vėsia terasa, o žiemą – šilumos teikiančiu židiniu.“

Elena ir jos šeši Rygos orientyrai

Baltijos mados federacijos prezidentė Elena Strahova vadovauja beveik trisdešimt sezonų podiumą tiesiančiai Rygos mados savaitei. Pirkimo nuotaiką jai visada sukuria išradingai Rygos dizainerių suprojektuoti butikai ir mieste veikiančios meno galerijos. Viena, ko ji savo šalies sostinėje neperka, – tai avalynės, palikdama šį malonumą kelionėms po Vakarų didmiesčius. Taip pat nesilanko vintažinėse krautuvėlėse.

Kvapas. „Nesu mėgėja daug laiko praleisti dideliuose prekybos centruose, tačiau „Galleria Riga“ (Dzirnavu iela, 67), kurioje yra per 120 butikų, sukuria pirkimo malonumo pojūtį, o ant stogo esanti terasa ištisus metus kviečia mėgautis Rygos senamiesčio vaizdais. Būtent šiame centre veikiantis kompaktiškas „Kristianos“ butikas suteikia galimybę įsigyti retų nišinės parfumerijos šedevrų.“

Mados butikas. „Visada madą vertinau kaip saiko ir santūrumo meną. Esu ištikima dviem mados ženklams – tai estų „Ivo Nikkolo“ ir latvių „Nolo“. Pastarasis prekės ženklas (jo butikas – prekybos centre „Spice“, Lielirbes iela, 29) įkurtas tik prieš šešerius metus, bet jau spėjo įsitvirtinti Latvijos rinkoje. Nenuobodus nuosaikus stilius su bohemiškos prabangos užuominomis neleidžia likti nepastebėtai, tačiau nešokiruoja.“

Latvijos papuošalų kūrėjai išsiskiria moderniu dizainu. Tuo kaskart įsitikinu lankydamasi meno galerijoje „Putti“.

Juvelyrika. „Latvijos papuošalų kūrėjai išsiskiria moderniu dizainu. Tuo kaskart įsitikinu lankydamasi meno galerijoje „Putti“ (Peitavas iela, 5) ir stebėdama čia nuolat besikeičiančias parodas. Galerijos savininkės eksponuoja ne tik juvelyriką, bet ir kitų meno žanrų kūrinius, nišinius mados vardus. Šioje galerijoje galima susipažinti su naujausiais bene konceptualiausio Latvijos mados ženklo „Mareunrol’s“ darbais.“

Desertas. „Nėra Rygoje skanesnės kavos už išvirtą restorane „Gastronome“, įsikūrusiame „Radisson Blu Latvija Conference & SPA Hotel“ (Brivibas iela, 31). Čia prekiaujama ir delikatesais išsinešti. Restoranas garsėja kaip vieta, kur ruošiami geriausi Rygoje žuvų patiekalai, jis nepralenkiamas ir originaliais desertais. Stalo serviravimo kultūra, įskaitant sidabrinius „Robbe & Berking“ stalo įrankius ir „Riedel“ vyno taures, sukuria išskirtinumo įspūdį.“

Laikas su knyga. „Namie turiu didžiulę biblioteką, tad knygynuose pastaruoju metu lankausi ne taip dažnai, tačiau esu sužavėta Rygoje įsivyravusios tendencijos – atidaryti knygų kavines. Viena tokių – „Art Cafe Sienna“ (Strelnieku iela, 3). Tai art nouveau stiliaus vieta, primenanti XIX amžiaus biblioteką ar muziejų. Ne tik interjeras, bet ir senamadiškas aptarnavimo stilius, tarpukario epochą žadinantys desertai, antikvarinės knygos, meno albumai – viskas kuria specifinį šios kavinės veidą. Tačiau šalia to – ir šviežiausias prancūziškas „Vogue“.“

Promenada. „Nors Ryga nėra toks triukšmingas miestas kaip Niujorkas ar Londonas, gyvenimo tempas ir krūvis vis tiek išsiurbia energiją, tad gamtos poreikis labai natūralus. Kronvaldo parkas (Kalpaka bulvaris, 12) su įspūdinga įvairių medžių rūšių kolekcija – būtent ta vieta, kurioje visais metų laikais, praleidusi popietę, įsikraunu darbo savaitei. Šiame parke prasideda kiekvienas mano rytas – stengiuosi dieną pradėti nuo lengvo bėgimo.“

Christophe’as ir jo devyni Paryžiaus orientyrai

Aleksandro Vasiljevo fondo viceprezidentas Christophe’as Dubois Rubio – ne tik dešinioji mados istoriko ranka, bet ir puikus mados ir meno žinovas, lektorius, turintis jautrią antikvaro gyslelę. Christophe’as taip gerai pažįsta Paryžių, kad mielai sutiko parodyti devynias turistų nenumindžiotas vietas. Tiesa, pats šiame mieste drabužių neperka, nes „sostinėje nieko nėra, ji tapo prekybos centru, kuriame – milijonai skonio ir stiliaus neturinčių daiktų: nuo „Dior“ iki „Zara“; net kojinių čia neperku; liko tik mados sostinės vardas – iš inercijos...“

Paryžiuje yra vienintelė vieta, kur galima įsigyti pačių rečiausių pasaulyje kvepalų, – tai Karališkųjų rūmų sode esantis butikas „Rosine“.

Kvapas. „Paryžiuje yra vienintelė vieta, kur galima įsigyti pačių rečiausių pasaulyje kvepalų, – tai Karališkųjų rūmų sode esantis butikas „Rosine“, dar 1911-aisiais įkurtas vieno iš aukštosios mados pradininkų Paulio Poiret. Su šio kutiurjė vardu susijęs aromatas „Rose de Rosine“ yra vienas mano mėgstamiausių, deja, jis skirtas moterims. Tada man tenka žengti dar porą žingsnių, kad patekčiau į Serge’o Lutenso kvapų pasaulį („Serge Lutens“, 142, Galerie de Valois), kur karaliauja Vyrui sukurta rožė – kvepalai „Sa Majesté de Rose“. Tačiau patys mėgstamiausi šiame butike – „Serge Lutens Ambre Sultan“. Toks įspūdis, kad jais kvepia visi Paryžiaus Karališkųjų rūmų sodai.“

Batai. „Avalynė – vienas iš mano estetikos objektų, todėl jai esu labai išrankus. Pastaruoju metu batų neperku parduotuvėse – juos man kuria batsiuvys Stanislas („Stanislas“, 9, rue Dombasle). Kaskart, kai tik užsisakau gaminį, prisimenu istoriją apie princesę Pauline von Metternich ir Charles’į Fredericką Worthą. Princesė atrado jauną, niekam nežinomą, tačiau neišpasakytai talentingą dizainerį; jis vėliau kūrė sukneles imperatorienei Eugenijai. Panašus ir Stanislo likimas: iš paprasto batsiuvio jis tampa vis paklausesnis Paryžiuje, iš amatininko – menininku. Kiekviena jo sukurtų batų pora yra vienetinė ir nepakartojama. Kainos dar prieinamos, bet ar ilgai tokios išliks?“

Desertas. „Tais metais, kai gimiau, desertų parduotuvė „Publicis Drugstore“ (133, avenue des Champs-Elysees), šiandien mano mėgstamiausia, kėlėsi iš pelenų, nes buvo suniokota gaisro. Po dešimties ar penkiolikos metų ši vieta tapo Paryžiaus gurmanų, pamiršusių visas kitas krautuvėles, Meka. Kai gegužę sužinojau, kad po šiuo stogu įkurtas dar ir restoranas, kurio interjeru rūpinosi kompanija „Design Tom Dixon“ ir kur naują valgiaraštį sudarė virtuvės šefas Ericas Frechonas, pasmalsavau užeiti. Supratau: niekur kitur nerasiu skanesnės kakavos su citrininiu pyragėliu. Nors ši desertinė yra pagrindinėje Paryžiaus gatvėje, joje niekada nebūna daug turistų, tad ramiai galiu žiūrėti, kaip pro Triumfo arką leidžiasi saulė.“

Laikas su knyga. „Neturiu instagramo, nedarau asmenukių, o feisbuke esančios nuotraukos dažniausiai būna draugų pamėtėtos. Stengiuosi neskaityti knygų ir straipsnių internete. Skaitymo ir domėjimosi bibliografinėmis naujienomis malonumą man teikia „Librairie Galignagi“ (224, rue de Rivoli). Šis angliškas knygynas – seniausias Europoje, magiška Paryžiaus vieta, dekoruota senu medžiu ir išsaugojusi šimtmečių kvapą. Čia gausu specializuotos literatūros anglų ir prancūzų kalbomis, taip pat didelis meno, dizaino, architektūros albumų pasirinkimas.“

Gourmet. „Skirtingai nuo mano skeptiško požiūrio į unifikuotą beveidę drabužių pramonę, Paryžiaus virtuvė savo įvairove ir kūrybiškumu tiesiog paklaidina ir neretai būna sunku pasakyti, kuris restoranas yra pats mėgstamiausias. Kasdien galiu įvardyti vis kitą. Vis dėlto turiu tą vienintelį – „Benedict“ (19, rue Sainte-Croix de la Bretonnerie). Įsikūręs pačioje Marė širdyje, jis galėtų būti viso kvartalo etalonas, labiausiai atspindintis vietos koloritą ir atmosferą. Jo pavadinimas – ne šiaip sau: jis susijęs su Benedikto kiaušinių patiekalais, kuriuos restorano šefas siūlo vėlyviems pusryčiams. Tradicinis, itališkas, su avokadais, šiaurietiškas, su trumais, su tunų tartaru – Benedikto kiaušinių įvairovė kuo didžiausia. O stalelius patartina užsisakyti iš anksto.“

Galerija. „Esu aistringas fotografijos meno gerbėjas. Paryžius tikrai negali skųstis šio meno žanro galerijų stoka, tačiau yra vienintelė, beje, Monmartre, kurioje lankosi tik patys kiečiausi fotomeno žinovai, kolekcininkai ar tiesiog išprotėję mėgėjai kaip aš. Tai – „Le Bal“ (6, Impasse de la Defense). Galerijos, veikiančios nuo vidudienio iki dešimtos vakaro, veikla neapsiriboja nuotraukų parodomis – demonstruojamas ir videomenas, multimedijos kūriniai, vyksta performansai, veikia kino salė, kur rodomi itin reti konceptualūs kino šedevrai. Čia pat – knygynas, jaukus restoranas ir baras.“

Promenada. „Andrė Sitroeno parkas (2, rue Cauchy) yra vos dešimt minučių pėsčiomis nuo Aleksando Vasiljevo fondo biuro, kuriame dirbu ištisas dienas, ir jo paties namų. Pro biuro langus, išeinančius į parko pusę, matau senojo Paryžiaus geležinkelio juostą (jos ilgis – 32 km), kadaise jungusią garsiuosius miesto bulvarus. Pati mėgstamiausia pasivaikščiojimų vieta – parko dalis, besidriekianti Senos link: čia atsiveria unikalus 24 hektarų ploto kraštovaizdis su fontanais, pievelėmis, retų rūšių medžiais, tarp jų bambukų plantacijomis, taip pat rožynais bei Viduržemio jūros regiono augmenija.“

Vintažas. „Ko jau ko, bet unikalių antikvarinių krautuvėlių Paryžiuje, ypač Marė kvartale, tikrai netrūksta. Tiesa, ne visos jos tenkina mano estetinius poreikius ir profesinius interesus, todėl pirmenybę teikiu Vanvo blusų turgui „Marche aux puces de Vanves“ (14, avenue Georges Lafenestre). Ši antikvarinių lobių bei sendaikčių vieta – prie pat metro, veikia ištisus metus šeštadieniais ir sekmadienių rytais. Tai didžiausias Paryžiaus blusų turgus po atviru dangumi. Jam būdinga specifinė atmosfera, neretai sukurianti įspūdį, kad esi tarp teatro butaforijų ar gyveni mažame XIX a. Prancūzijos miestelyje.“

Gėlės. „Paryžius be gėlių krautuvėlių ar turgelių – ne Paryžius. Aleksandro Vasiljevo fondo biure taip pat gausu gyvų gėlių, o pats mados istorikas neįsivaizduojamas be glėbio rožių per kiekvieną jo parodos atidarymą. „Marche aux Fleurs et aux Oiseaux“ (Allee Celestin Hennion) – įspūdingiausias mano miesto gėlių turgus, į kurį patekęs jautiesi, tarsi būtum parfumerijos rojuje. Tai pati paryžietiškiausia vieta, sukurianti filmo „Amelija iš Monmartro“ atmosferą. Taip sakau tiems, kas klausia, o kas yra Paryžiaus dvasia? Sodri žaluma kartais primena Pekino ar Šanchajaus sodus, tačiau iš tikrųjų ši vieta – vos per kelis žingsnius nuo Dievo Motinos katedros.“