„Mama, kaip dabar tave apkabinsiu?“: kokia istorija slypi už geriausios metų nuotraukos

Mahmoudas – devynerių palestinietis berniukas. Nuotraukoje jis žvelgia pro langą, šviesa glosto jo veidą, o melancholiška išraiška kontrastuoja su švelniais bruožais.

Iš pradžių matome tik vaiką – jo ramybę ir trapumą. Tačiau vos po akimirkos akys sustoja ties tuo, kas išmuša iš vėžių: jis neturi rankų.

Mahmoudui jos buvo nuplėštos per Izraelio ataką Gazos mieste 2024 m. kovą.

Tai buvo akimirka, kai eilinio apšaudymo metu šeima bėgo slėptis nuo oro smūgių. Sužeistas berniukas, manydamas, kad mirs, maldavo mamos ir sesers palikti jį ir gelbėtis pačioms. Mama nepaklausė. Berniukas išgyveno, tačiau jo gyvenimas negrįžtamai pasikeitė.

Kai Mahmoudas ligoninėje atgavo sąmonę, vienas pirmųjų jo žodžių mamai buvo klausimas: „Mama, kaip aš dabar tave apkabinsiu?“.

Šiandien jau Kataro ligoninėje gydomas berniukas svajoja apie protezus – galimybę palengvinti savo kasdienybę ir sugrįžti į gyvenimą, kuriame galėtų būti tiesiog vaikas ir mėgautis vaikyste.

Tačiau Mahmoudo istorija – tik viena iš tūkstančių. Tarptautinė organizacija „Gelbėkite vaikus“ dalijasi šokiruojančia statistika.

Per beveik 23 mėnesius trunkusį karą Izraelio pajėgos Gazos Ruože vidutiniškai kas valandą nužudydavo mažiausiai po vieną palestiniečių vaiką. Pasak organizacijos, nužudytų vaikų skaičius viršija 20 000 tūkst., apie 2 proc. anklave gyvenusių vaikų populiacijos.

Palestiniečių sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, mažiausiai 42 tūkst. vaikų buvo sužeisti. O Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas pranešė, kad mažiausiai 21 tūkst. vaikų liko visam laikui neįgalūs. Dar tūkstančiai yra dingę be žinios arba, kaip manoma, palaidoti po griuvėsiais.

Tarptautinio fotografijos konkurso „World Press Photo“ pasaulinės komisijos pirmininkė ir Prancūzijos laikraščio „Le Monde“ savaitgalio leidinio „M“ fotografijos skyriaus vadovė, pamačiusi šią nuotrauką, sakė, kad jai „suteikta galimybė kalbėti už tuos, kurių balsų negirdime“.

Fotografės pasakojimas: mažas berniukas, didelė tyla

Nuotraukos autorė – Samar Abu Elouf, fotožurnalistė iš Gazos Ruožo, bendradarbiaujanti su „The New York Times“. Ji pati buvo evakuota į Katarą ir apsigyveno tame pačiame pastate kaip Mahmoudas. Todėl jos darbas nėra tik profesinis – tai artumo, bendruomenės ir empatijos dokumentika.

„Kai pirmą kartą ruošiausi fotografuoti Mahmoudą, jaučiau nerimą ir sunkumą širdyje. Nežinojau, kaip prie jo prieiti. Norėjau suprasti, ką jis išgyveno“, – pasakoja Samar.

Ji atskleidžia ir mažą detalę iš fotosesijos: tuo metu Mahmoudas sirgo vėjaraupiais ir vis prašydavo mamos jį pakasyti. Jis paprastai apsivilkęs drabužius ilgomis rankovėmis, kad paslėptų sužalojimus, tačiau po atviro pokalbio su fotografe sutiko persirengti marškinėliais be rankovių.

Berniukas šiandien mokosi telefoną valdyti kojomis, pats atidaryti duris, rašyti. Jis tikina, kad neleidžia fizinėms riboms jo apibrėžti.

Šio berniuko istorija – tai tik vienas mažas, bet labai stiprus pasakojimas iš daugybės, kuriuos galima išgirsti Gazoje.

Tačiau Mahmoudo žodžiai mamai, pasakyti po pabudimo iš skausmingos operacijos, suteikia visai istorijai ne tik tragedijos, bet ir meilės, kuri šią tragediją peržengia, atspalvį.

„Mama, kaip dabar tave apkabinsiu?“

Tai klausimas, kuris skamba kur kas plačiau nei tik dviejų žmonių dialogas. Jis tampa simboliu visų vaikų, kuriems karas pavogė galimybę augti be baimės.

Šių metų „World Press Photo“ metų nuotrauka yra būtent apie tai – apie vaikystės trapumą, apie motinos ir sūnaus ryšį, stipresnį už sprogimus, už griuvėsius, už visą pasaulio triukšmą.

Ji primena visiems, kad kiekvienas konfliktas turi žmogaus veidą.

Informacija „World press photo“ parodos lankytojams

Bilietus į parodą galima įsigyti tik internetu: www.bilietai.lt.

Norintys parodą aplankyti grupėmis ir su gidu, kviečiami susisiekti el. paštu: wpp@15mingroup.lt

Parodos adresas: Verslo centras „Hero“, Lvivo g. 21, Vilnius.

Parodos darbo laikas: I–VII, 10–20 val.

Pagrindinis šių metų parodos mecenatas – „Realco“.