Mamos ir dukros misija – vakarietiška viešbučių kultūra Lietuvoje

– Šiandien jau nebe naujiena aštuoniolikmečius išleisti į Vakarus studijuoti. Jūs, Edita, savo vienturtę į mokslus išlydėjote prieš dešimt metų, o grįžtančios sulaukėte tik pernai.

– Edita: Nors ir vienturtė, tačiau Monika niekada nebuvo mamos lepūnėlė. Kad dukra suaugo ir aš su ja nebegaliu elgtis kaip su vaiku, supratau, kai ji po ketverių studijų metų neperkalbamai nusprendė mesti ekonomikos mokslus Kelno universitete ir pasirinko viešbučių vadybą Šveicarijoje. Monika puikiai žinojo, kad finansuosiu tik vienas studijas. Jos sprendimui priešinausi visomis išgalėmis, galima sakyti, kritau ant žemės ir spardžiausi, bet veltui – užsispyrimas buvo nepalaužiamas. Prie dukros buvau labai prisirišusi, nes įpratau matyti ją nuolat šalia, kad ir ką daryčiau, kad ir kur keliaučiau. Nostalgija ypač graužė keletą pirmų metų, kai Monika paliko Vilnių. Ji, mačiau, norėjo daugiau laisvės, mažiau mamos kontrolės (nors niekada nesekiau kiekvieno žingsnio), o aš taip pasiilgdavau, kad darbas iš rankų krisdavo, visko prisigalvodavau, dažnai jai skambindavau (dabar žinau, kaip tai įkyrėdavo ir ją erzindavo). Kai jau visai nusikankindavau, sėsdavau į lėktuvą ir – į Kelną. Įsitaisydavau studentiškoje lovoje, skaitydavau vokiškus detektyvus ir laukdavau savo vaiko, grįžtančio iš paskaitų.   

– Monika: Vienturtės bruožas – individualizmas. Taip buvau ugdoma nuo mažens, tad anksti tapau savarankiška. Gal nesu tokia beprotiškai ambicinga, kaip daugelis mano kartos karjeristų, tačiau labai patinka bendrauti, greitai užmezgu kontaktą, todėl niekada neturėjau socializacijos problemų. Per laiką atsikračiau savo drovumo ir perdėto kuklumo, tiksliau – išmokau juos paslėpti. Nors, kaip mama yra pasakojusi, vaikystėje tokia nebuvau ir labai mėgdavau kalbėtis su vyresniais žmonėmis, ypač vyrais (juokiasi).       

– Du labai skirtingi mano pašnekovai apie gyvenimą viešbučiuose kažkada prasitarė taip: vienas sakė, kad jei būtų milijardierius, neturėtų namų ir gyventų tik viešbučiuose, o kitas juos palygino su idealia vieta savižudybei.

– Edita: Pirmąsyk viešbutyje apsigyvenau būdama trisdešimties: jau buvau metusi vokiečių kalbos dėstytojos ir vertėjos darbą, įsidarbinusi vienoje šveicarų įmonėje. Jos bosas išnuomojo raudoną sportinį „Mitsubishi“ ir verslo reikalais komandiravo į Vokietiją, tiksliau – provincijos miestelį, kurio pavadinimo šiandien net neatsimenu. Dėmesį patraukė ne tik viešbučio interjeras, tvenkinyje žvejojami ir čia pat restorane kepami upėtakiai, bet ir aptarnavimo kultūra. Turiu ir kitokios patirties. Kadaise Venecijoje apsigyvenau priešais Šv. Morkaus aikštę, hostelyje su vaizdu į visą architektūrinę miesto senovę, bet su dviem dviaukštėmis lovomis kambaryje. Tai buvo vienas didžiausių ir skaudžiausių mano gyvenimo disonansų. Tada supratau, kad tokioje vietoje tiesiog privalu gyventi oriai. Kas žino, gal tai ir buvo mano pirmasis nesąmoningas žingsnis į būsimą viešbučių verslą. Manantiems, kad ši veikla toli nuo filologijos, turiu puikių argumentų: Honore de Balzaco, Emile’io Zola, Theodore’o Dreiserio, Johno Galsworthy kūryboje užkoduota tiek verslo modelių. Kita vertus, viešbučiai – irgi kaip literatūra, nes jų veikla susijusi ir su estetika, ir su etika, ir su istorija.          

– Monika: Su mama išvykau iš Lietuvos būdama ketverių. Kurį laiką augau germaniškoje Europos dalyje (vidurinę mokyklą pradėjau lankyti ir baigiau Lietuvoje), tad apsistoti viešbučiuose atrodė labai natūralus dalykas: masyvus krištolinis sietynas virš vakarienės stalo, masyvi vaza su kvepiančiomis gėlėmis… Kad ir kaip jauku būtų, vis tiek po dienos kitos ar savaitės užplūsta begalinis noras grįžti namo. Negalėčiau viso gyvenimo praleisti viešbutyje, nes man svarbu žinoti, kad turiu tikruosius namus, kurie priglaus, nesvarbu, kas nutiktų. Nesu tokio tipo mergina, kuriai patinka keliauti su kuprine ir kuri, artėjant vakarui, nežino, kur nakvos. Praeitą vasarą su draugėmis išsiruošiau į Siciliją ir pati nepatikėjau, kad įmanoma ekspromtu Katanijos centre, priešais operos teatrą, apsistoti erdviuose apartamentuose aukštomis lubomis – jie buvo net pigesni už lovą hostelyje.  

– Bet Monika, galima sakyti, ir užaugo mamos kuriamame viešbutyje.

– Edita: Kai daugiau nei prieš dvidešimt metų įsidarbinau Vilniaus senamiestyje įsikūrusioje IT kompanijoje ir susipažinau su kiemeliuose bulves skutančiomis ir kates šeriančiomis kaimynėmis, kurios beveik visos buvo našlės ir kurios į apleistus kiemus su sutrešusiais sandėliukais ir griūvančiais tualetais, su malkų krūvomis ir kitokiais buities rakandais mesdavo silkių galvas, o šios baisiai dvokdavo, supratau, kad istorinė sostinės vieta ir gražiausias namas visoje gatvėje tokie apleisti būti negali. Šiandien toks kinematografiškas peizažas galėtų būti egzotika, o tada atrodė pasibaisėtinai. Nuo įsigytų keturių butų prasidėjo viešbučio plėtra. Dukra iš mažens buvo visų šių permainų liudininkė, o jau nuo keturiolikos metų pati pradėjo tvarkyti kambarius, kloti lovas, vėliau įsidarbino bare. Auklėdama ją stengiausi vadovautis vokiška taisykle: „Prie savo gėrio vaiką reikia lenkti.“ Su ašaromis akyse vesdavausi į operą, o šiandien šis menas Monikai labai artimas, mudvi stengiamės nepraleisti geriausių pastatymų. Štai ir pasitvirtino ta taisyklė. 

– Monika: Mama su tėčiu išsiskyrė (man tuomet buvo aštuoneri), ir jis šeimos versle nedalyvavo. Nepaisant to, mano santykiai su juo iki šiol išliko šilti, jaučiu, charakteriu esu labai panaši į jį. Būdama vaikas, skyrybas priėmau labai natūraliai, šiek tiek dramatiškiau jas suvokiau ir tėvo trūkumą šeimoje jaučiau vėliau, jau paauglystėje, kai „važiuodavo stogas“. Tada – nesuskaičiuojami konfliktai su mama... Jai daugelį mano problemų tekdavo spręsti per seserį, mano tetą, su kuria mudvi visada buvome itin artimos. Temperamentą, akivaizdu, paveldėjau iš von Grotthussų: kiek teko gilintis į genealogiją, bendrauti su kitais po pasaulį išsibarsčiusiais giminės palikuonimis, paaiškėjo, kad žmonės, turintys šią pavardę, niekada nevengė ir vyno išgerti, ir šiaip pasiausti. Sako, viena iš giminės merginų buvusi tokio bjauraus charakterio, kad buvę pavojinga išleisti ją už vyro, todėl tėvai nutarę ją su visu kraičiu atiduoti į vienuolyną... Žinau, kilmė įpareigoja, tačiau ne tiek, kad reikėtų persikūnyti į aktorių, vaidinantį aristokratą. 

Civilizuotuose Vakaruose vis mažiau ir mažiau galimybių atsiskleisti – ten visos nišos jau užimtos ir išnaudotos, taigi pranašas nebūsi. 

– Edita: Prigyti svetur man buvo sunku tik dėl tam tikros socializacijos – juk naujoje vietoje reikia susirasti naujų draugų, naują odontologą, naują kirpėją... Būdavo apmaudu, kad negali šnekėti ir savo emocijų reikšti lietuviškai. Tiesa, kalbos problemų niekada neturėjau (vaikystėje net su senele kalbėdavau vokiškai), tačiau yra vokiškas mąstymas bei gyvenimo supratimas ir lietuviškas. Tie skirtumai visada kelia tam tikrą diskomfortą. Svetimoje aplinkoje su niekuo negali dalytis nei užgyventa patirtimi, nei prisiminimais, nes kitiems visa tai neįdomu ir galbūt nesuprantama. Taip gimsti tarsi iš naujo. Kai tau gerokai per trisdešimt, tas gimimas tikrai nėra lengvas. Tik dėl to, kad mano draugas Helmutas, didelis patarėjas finansiniais ir verslo klausimais, buvo gerokai vyresnis (šiandien jam jau devyniasdešimt su viršum), rasdavome bendrų patirčių: pavyzdžiui, jis dar prisimena, kaip jo močiutė melždavo karvę, ir aš prisimenu, kaip mano močiutė melždavo. Be to, civilizuotuose Vakaruose vis mažiau ir mažiau galimybių atsiskleisti – ten visos nišos jau užimtos ir išnaudotos, taigi pranašas nebūsi. Mes su Monika kalbamės apie viešbučio paveldėjimą, o vokiečiams toks klausimas net į galvą neateitų – jų viskas sudėliota trims kartoms į priekį. 

– Paveldėjimas neretai verčia atsisakyti kitų svajonių, galbūt net tikrojo pašaukimo. Juk ne visada jis yra džiaugsmas, kartais – ir našta.

– Monika: Studijuodama viešbučių verslą Šveicarijoje, turėjau galimybę atlikti praktiką prancūziškame dviejų „Michelin“ žvaigždučių restorane „Sketch“ Londone, pas virtuvės šefą Pierre’ą Gagnaire’ą. Jaučiausi devintame danguje. Buvau pirmoji dailiosios lyties atstovė ir dar praktikantė, prileista, kaip sakoma, prie puodų. Tai pasiekti pavyko ir per dideles įtakingų asmenų rekomendacijas. Kai patekau tarp dvidešimties prancūzų virėjų, apėmė šokas. Ten įgijau tokios patirties, kuri neįkainojama jokiais pinigais. Pasibaigus stažuotei, šefas kvietė pasilikti, siūlė gana aukštas pareigas, tačiau mano prioritetai buvo baigti mokslus ir grįžti į mamos viešbutį.

Lietuvoje labiausiai erzino daugelio noras iš neigiamų dalykų pūsti didelį burbulą, viskuo piktintis, kritikuoti, o teigiamų – net nepastebėti. Vakaruose buvau pripratusi prie padrąsinimų, komplimentų...

Tiesa, pakeliui į Lietuvą pasitaikė dar viena unikali proga pagilinti žinias ir įgyti patirties Londono viešbutyje „Mandarin Oriental Hyde Park“, kuriame atidarytas restoranas „Dinner by Heston Blumenthal“. Kalbėti, kas yra Hestonas, būtų tas pats, kaip aiškinti, kas mados pasaulyje buvo Yves’as Saint Laurent’as. Tu gali mokėti dešimt agurkėlių marinavimo būdų, bet jei moki, kaip juos marinuoja šis virtuvės virtuozas, vadinasi, moki viską. Naujos maisto gaminimo technologijos gimsta čia pat, akistatoje su Hestonu. Nepaisydama fenomenalių galimybių įgyvendinti savo kulinarines svajones, vis dėlto sukau Vilniaus link... Lietuvoje labiausiai erzino daugelio noras iš neigiamų dalykų pūsti didelį burbulą, viskuo piktintis, kritikuoti, o teigiamų – net nepastebėti. Vakaruose buvau pripratusi prie padrąsinimų, komplimentų... Manau, mano kartos žmonėms lemta imtis misijos keisti šiuos viską griaunančius lietuviškus įpročius.     

– Edita: Monikos susidomėjimas maisto kultūra kilo iš manęs, nes ir pati mėgau skaniai gaminti, taip pat nevengdavome kartu išmėginti įvairių pasaulio virtuvių įvairiose šalyse. Be to, mano draugas Helmutas – neapsakomai išrankus gurmanas. Tiesa, nebuvau labai laiminga dėl tokio dukros polinkio, nes mačiau, koks tai beprotiškai sunkus darbas be švenčių. Tada jau pats darbas turi būti šventė, antraip esi pasmerktas būti nelaimingas. Grįžusi čia Monika labiausiai pasigenda vokiškos tvarkos, drausmės ir atsakomybės. Jai nesuprantama, kad žmogus gali nenorėti tobulėti ir tapti savo srities profesionalu. Virtuvės paslapčių pas Hestoną ji su kolegomis mokėsi privačiai – tuomet, kai baigdavosi dvylika valandų per parą trunkanti praktika, ir tai jau būdavo paryčiais, apie ketvirtą valandą. O Lietuvoje jauną darbuotoją turi visaip motyvuoti, kone maldauti pasitobulinti, apmokėti stažuotę – žodžiu, viskas atvirkščiai nei Vakaruose. Prieš metus dukrai grįžus namo, kilo dilema, kas bus tikrasis viešbučio vadovas: mums nusileisti viena kitai ne taip jau paprasta, nes abiejų ego labai stiprūs, man teko net psichologinės literatūros ta tema pasiskaityti. Svarstėme, kas geriau verslui: ar mano patirtis, ar jos šviežios žinios ir energija. Idealu būtų tai sulydyti, bet kaip? Išeitį radome: veiklą pasidalijome pagal pomėgius. Man labiau patinka vadovauti ūkiui, statyboms, renovacijoms, o ji kupina entuziazmo, jaunatviško maksimalizmo, tad kaip žuvis vandenyje jaučiasi bendraudama su klientais, kurdama viešbučio atmosferą.

– Ar toks dviejų moterų ego neužkerta kelio tarp jų atsirasti vyrui?

– Monika: Neslėpsiu, dar vienas vienturtės bruožas – reikalauti maksimalaus dėmesio. Jeigu prie žmogaus prisirišu, noriu, kad jis būtų tik mano. Tikiuosi, mamai dėl to nesutrukdžiau kurti asmeninio gyvenimo ir jai nereikėjo aukoti savo laimės dėl manęs. Po skyrybų ji turėjo ne vieną gerbėją, aišku, būdama vaikas nesupratau, ką vienas ar kitas vyras reiškia jos gyvenime. Be to, mama savo jausmų istorijas mokėjo nuo manęs gerai maskuoti. Kažkuri tų istorijų tęsėsi gal ketverius metus: buvau paauglė ir mudu su tuo mamos žmogumi siejo tos pačios muzikos pomėgis, net nepajutau, kai jis tapo geru bičiuliu. O sekmadieniais mama įvedė tradiciją, kad aš pusryčiams kepčiau blynelių su obuoliais. Pasirodo, tai buvusi priežastis ir paaiškinimas, kodėl jos draugas pasilikdavęs nakvoti, – taigi dėl mano blynelių (juokiasi). Vėliau, kai jis jau atsikraustė į mūsų namus, šį žingsnį priėmiau labai natūraliai. Laikui bėgant, pamatėme, kad jos draugas, kaip ir dauguma vyrų, reikalauja pernelyg didelio dėmesio, tarsi skelbtų ultimatumą: arba verslas, arba jis.     

– Edita: Kiekvienas Monikos įsimylėjimas man keldavo begalę rūpesčių ir visokių apmąstymų. Neslėpsiu: nors esu filologė, aš labai pragmatiška moteris (juokiasi). Kiekvieną jos draugą „skenuodavau“ ir mėgindavau įsivaizduoti kaip visavertį mūsų verslo dalyvį. O jei pakenktų, jei sužlugdytų tai, ką sukūrėme per penkiolika metų? Kažkada Monika buvo įsimylėjusi jaunuolį iš Graikijos, taip pat viešbučių verslo specialybės studentą. Tryniau iš džiaugsmo delnais projektuodama ateitį, kaip mūsų viešbutis išsiplės, o kodėl gi nepaėmus Graikijos, kodėl nepradėjus dar ir turizmo verslo... Žodžiu, kūriau planus ir svajojau, tačiau teko nusivilti, nes meilė yra meilė: ji ateina ir ne visada pasilieka. Kita irgi neamžinai trukusi meilė – norvegas, IT specialistas. Čia jau mano entuziazmas nebuvo toks pakylėtas: ką gi jis galėtų nuveikti mūsų versle? O jei dar Moniką į Norvegiją išsiveš ir liksiu viena? Beje, taip „skenuoju“ ne tik dukros draugus, bet ir darbuotojus, mąstydama, kuris reikalui esant galėtų perimti viešbučio verslą. Nesu iš tų moterų, kurios įsivaizduoja vadovausiančios amžinai, tačiau labai norėčiau, kad tai, ką pavyko sukurti, turėtų tęsinį.