Prieš septynerius metus, kai jaunuolis po traumos paniro į komą, gydytojai neslėpė: jei ir išsikapstys, bus tik lovoje slaugomas ligonis. Jo mama JŪRATĖ ARDOUR troško, kad jis ne tik išgyventų, bet ir gyventų visavertį gyvenimą. Motinos meilė ir sūnaus užsispyrimas sukūrė stebuklą: dabar Lukas gyvena savarankiškai, sportuoja ir džiaugiasi kiekviena akimirka.
Jūratė su dukra Gintare gyvena Sicilijoje, dvidešimt aštuonerių Lukas – Londone: ten, kur visada troško, kur jo draugai ir įprasta aplinka. Tik tiek, kad į biomedicinos studijas grįžti nepavyko – liko atminties sutrikimų. Mama su dviem paaugliais kadaise išvažiavo į Airiją – supratusi, kad po šeimos dramos Lietuvoje bus sunku išgyventi. Užsienyje viskas klostėsi puikiai, ir net po tos lemtingos avarijos Jūratė nenustojo galvoti, kad ją lydi sėkmė. Neseniai ji parašė knygą „Mamos dienoraštis“ – apie gyvenimą, kurį reikėjo atsikovoti: įveikti nepalankias prognozes ir diagnozes, skausmą ir neviltį.
Ar kada nors svajojote apie emigraciją?
Ne, planai buvo kitokie: kai baigusiai mokyklą nepasisekė įstoti studijuoti medicinos, netrukus ištekėjau. Man buvo tik dvidešimt... Rožinių akinių etapas. Labai norėjau vaikų, jie ir gimė vienas paskui kitą. Dirbau ir studijavau verslo administravimą Vytauto Didžiojo universitete. Bet šeimyninis gyvenimas gerokai klibėjo... Buvome jau pradėję gyventi atskirai, aš su vaikais Klaipėdoje, vyras – Kaune, kai jis įsivėlė į eurų padirbinėjimo veiklą. Oficialiai išsiskyrę nebuvome, tad nuosprendis skaudžiai kirto ir man: valstybė konfiskavo visą mūsų turtą ir santaupas, aš su vaikais likau visiškai be nieko, net mamos butas buvo areštuotas.
Nenusviro rankos?
Žinojau, kad neturiu į ką atsiremti, kad turiu išlaikyti du vaikus, todėl jaučiausi stipri! Mano vaikai buvo ir yra atrama, stiprybė, mano jėga ir mano didžiulė laimė. Tada turėjau gerą darbą, buvau parduotuvės vadovė, atlyginimas irgi buvo neblogas, bet mes net neturėjome kur gyventi, paskaičiavau, kad nuoma ir kitos išlaidos bus sunkiai pakeliamos. Draugė, kuri jau keletą metų gyveno Airijoje, sužinojusi, kas man nutiko, pakvietė atvykti. Palikusi vaikus vyro mamai, išskridau į nežinią, bet tikėjau, kad viskas bus gerai! Greitai radau darbą fabrike: surinkinėjau kompiuterius. Tas monotoniškas darbas, kai galvoje sukosi tikra minčių košė, man buvo labai į sveikatą! Aplink – nuostabūs žmonės, puikūs vadovai – aš tiesiog atsigavau, nurimau, džiaugiausi galėdama siųsti pinigus į Lietuvą vaikams. Kai mano paaugliams baigėsi mokslo metai, atsivežiau juos į Limeriką, radau gerą mokyklą, kurioje puiki kitakalbių integravimosi sistema. Viskas dėliojosi sklandžiai: mokykla buvo arti, atvažiavo mano tėvai – visi kartu gyvenome dideliame name vaizdingoje vietoje. Po metų fabrike susiradau darbą, susijusį su pardavimu ir logistika, greitai tapau direktoriaus pavaduotoja, be to, tęsiau savo mokslus – įgijau tarptautinio verslo magistrą, baigiau tarptautinę finansų mokyklą, gavau finansininko kvalifikaciją, įsidarbinau didelėje tarptautinėje kompanijoje. Jaučiausi atsigavusi psichologiškai ir finansiškai.