Mamos netekusi K.Kielaitė-Sienkievič: tik susidūrę su tikromis problemomis galime kitiems sakyti „viskas bus gerai“

„Šiuolaikinėje visuomenėje viešai skleisti negatyvių emocijų mes vengiame. Bet ar gi žiūrėdami į paprastus dalykus, tas vien džiugesio kupinas akimirkas mes nei trupučio nepagalvojame – taip lengva nėra!

Paskutinėmis dienomis prieš mamos mirtį, sėdėdama reanimacijos laukiamajame, kai gydytojai mane informavo apie mamos būklę, mąsčiau, ką dar galiu padaryti. Nieko?“ – pasakoja Kamilė Kielaitė-Sienkievič šiais metais per Vilniaus knygų mugę pristatanti savo mamos poezijos rinkinį „Atokvėpis“.

Kamile, apie ką rašė tavo mama?

Apie viską. Mama kūrė Kuršėnuose. Visą savo gyvenimą ji mėgo dailę, tapybą. Susirgusi reumatoidiniu artritu stengėsi nepasiduoti, toliau skleidė šviesą, jos mintys sugulė ant popieriaus. Iki šiol pamenu jai skambinant ir klausiant, ar galiu aplankyti, gal reikia kažkokios mano pagalbos, o ji su jaučiama kitame telefono gale šypsena man taria: „Ai, gal rytoj, šiandien neturiu laiko.“

Po mamos mirties, skaitydama poeziją, aš suprantu daug dalykų. Išgyveno skyrybas su tėčiu, jis sukūrė kitą šeimą. Eilėse gausu išsiskyrimo skausmo. Bet... Artimiausias man pasaulyje žmogus turėjo stiprų tikėjimą, kuris ją gelbėjo visose kebliose situacijose.

Tavo mama mirė visai neseniai, kitas nesiryžtų taip greitai nardyti artimo žmogaus gyvenimo prisiminimų jūroje. Dažnai tokiais atvejais mes užsidarome ir atsiskiriame nuo pasaulio...

Mama man perdavė tikėjimo dovaną. Matau didžiulę stiprybę jos poezijoje. Ši moteris visuomet skleidė šviesą. Per visus tuos metus, kai sirgo, mamą lankydavo begalės žmonių. Norėdami įkvėpti tikėjimo, jie ilgainiui tapo jos... pacientais. Mama išklausydavo, patardavo. Žinote, mano nuomone, sergančiam lengviau patikėti tokio paties likimo žmogumi. Įsivaizduokite, jei jums sakyčiau tą prėską frazę: „Viskas bus gerai“? Tikriausiai netikėtumėte.

Aš jos poezijos rinkinį nusprendžiau išleisti dėl to, kad po mamos mirties pajutau didžiulę kūrybinę galią. Būdama maža skaitydavau daug knygų, pati rašiau poeziją. Nors iki šiol apie savo knygą nesusimąsčiau, tačiau į mamos eiles pažvelgiau kitomis akimis. Anksčiau mama man paskaitydavo ir pagalvodavau: „Na, gražu.“ Tik tiek, o dabar išnyra visos šiame poezijos rinkinyje esančios metaforos.

Daug pastangų kainavo taip greitai išleisti knygą?

Reikėjo suktis. Dėkoju Šiaulių savivaldybei už dalį finansavimo, nes šios knygutės leidybą iš dalies finansavo jie. Prie gražios idėjos prisidėjo daug norinčių. Mano draugė Ana Žuravliova iš pradžių šiek tiek paskaičiusi tekstus, ilgainiui nė nepajuto kaip tapo knygutės redaktore.

Kai pasidalijau savo išgyvenimais, sulaukiau labai gražios draugų ir pažįstamų reakcijos. Po pirmojo išspausdinto straipsnio apie mano mamos mirtį aš paskaičiau žmonių komentarus ir susimąsčiau. Daugelis jų manė, kad žurnalistai nepaklausę rašo apie žiaurią netektį, tačiau taip nebuvo. Aš sutikau apie tai kalbėti. Pamaniau, kad galiu įkvėpti kitus, kad mano mamos kūryba gali atlikti gydomąją funkciją. Ir tai daryti reikia dabar, apie savo skausmą, netektis, gal kiek bijome kalbėti. Kodėl? Gyvenimas kupinas visokių spalvų. Vien juodo ar balto nebūna.

Esi muzikos kūrėja. Niekada negalvojai mamos poezijos dainuoti?

Taip. Netrukus pristatysiu naują projektą, kol kas pavadinimo jam nesugalvojau. Tikriausiai tai bus susiję su mane ir mamą jungiančiais prisiminimais. Rytas Lingė – puikus pianistas, su juo anksčiau grojome klasikinį džiazą. Jaučiu stiprią kūrybinę energiją. Savo skausmą išlaisvinu ir atiduodu menui. Kitą savaitę pirmąjį kūrinį pristatysime ir televizijoje.

Su vyru Bogdanu jūs turite projektą „MaNNazz“, koncertuojate įvairiose šalyse, kaip viskam randate laiko?

Šiuo metu rengiame koncertus Lenkijoje. Ten labai šiltai sutinka žmonės. Koncertuojame ir Lietuvoje. Mūsų klausytojų ratas plečiasi. Tikrai neapleisiu šio projekto, tačiau jau galvoju ir apie kitą, tą, kurį kalbėjau anksčiau.

Kada atsipūsite? Prieš beveik dvejus metus ištekėjote, ar nesinori ramaus šeimyninio gyvenimo, vaikų?

Viskas priklauso nuo to, kaip Dievas duos. Su vyru netrukus planuojame atostogas. Vyksime pailsėti į šiltus kraštus. Po visų išgyvenimų ir darbų, žinoma, kad norisi laiko sau. Tris savaites bandysime atgauti jėgas. Dabar stengiausi susikoncentruoti ties mamos poezijos rinkiniu. Tikiuosi ši knyga atneš į skaitytojų gyvenimus daugiau šviesos.