„Jei kas atsuktų laiką atgal, daryčiau lygiai tą patį“, – neabejoja biomedicinos mokslų daktarė, vaikų odontologė ir trijų vaikų mama Rasa RAČIENĖ (59). 2021-ųjų spalį parašiusi atvirą laišką prezidentui Gitanui Nausėdai ir gavusi jo kvietimą susitikti, tada sulaukė nemažo visuomenės palaikymo – už drąsą pripažinti, kad ji – LGBTQ+ vaiko mama, ir ryžtą padėti tokiems vaikams bei jų šeimos nariams.
Nuo tada praėjo pusketvirtų metų. Kas pasikeitė per šį laiką?
Ir daug, ir nieko. Per praėjusius Seimo rinkimus net tokia priešiška banga buvo užėjusi. Labai gąsdinanti... Visi pritilo... Tiesa, prieš kelias savaites Lietuvos Konstitucinis Teismas nustebino paskelbęs verdiktą, kad tos pačios lyties poros galės registruoti savo partnerystę. LGBTQ+ žmonėms tai reiškia, kad juos pradeda girdėti. Aišku, dar bus daug vilkinimo, diskusijų, bet iš esmės kelio atgal nebėra. Paties fakto jau nepaneigsi.
Ir mano gyvenime daug naujo įvyko: pasukau į politiką, esu Vilniaus tarybos narė. Dar ir šeima pagausėjo: vidurinysis sūnus, auginantis šešiametį Ąžuolą, susilaukė antro sūnaus – Vakariui dabar penki mėnesiai. Vyriausias sūnus jau seniai gyvena Amerikoje. Emigranto duonos bandė paskanauti ir vidurinysis – pusantrų metų su šeima gyveno Šveicarijoje. Bet, gavęs gerą darbo pasiūlymą Lietuvoje, grįžo.
Aš labai laiminga, kad dabar du vaikai ir anūkai – Lietuvoje. Jauniausia dvidešimt šešerių dukra Austėja irgi jaučiasi įsitvirtinusi: baigė psichologijos studijas, dirba vienoje tarptautinėje įmonėje. Man, mamai, dabar dėl jos ramu – matau, kad bręsta, auga dvasiškai. Austėja gyvena savo gyvenimą – eidama per patirtis, kurdama santykius. Ir sekasi, ir nesiseka – visaip, kaip visiems. Stengiuosi jai pasakyti, kad visai nesvarbu, kas ji, svarbiau – kokia. Galiu visais savo vaikais didžiuotis, kad užaugo geri, protingi žmonės.
Vienu metu net jaučiausi tapusi visų dėl lytinės orientacijos diskriminuojamų vaikų mama.
Dėl Austėjos tada ir ryžotės prabilti garsiai. Atsirado „Mamos už LGBTQ+ vaikus“ judėjimas. Vis dar atsigręžiate į tą laiką?
Kadangi pastaruoju metu teko daugiau bendrauti su politikais, ne kartą išgirdau tokius žodžius: „Tai, ką tu tada padarei... Juk ne šiaip sugalvojai vieną rytą pabudusi. Kažkas tikrai tvarkė viešuosius ryšius...“ Ne, nieko panašaus – aš iš tiesų vieną dieną supratau, kad nebegaliu tylėti. Viskas įvyko absoliučiai natūraliai, be jokios režisūros – motiniškai nuoširdžiai ir jautriai. Mano pirmieji įrašai socialiniuose tinkluose buvo inspiruoti absoliučiai tik mano pačios poreikio prabilti, išrėkti. Net stebėdavausi, kai sakydavo, kad esu drąsi. Ir turbūt tik dabar pradedu suprasti, kad iš tiesų reikėjo daug drąsos... Drąsos nepabūgti, kad kažkas iš aplinkos tave pasmerks, nusisuks. Bet juk kalbančiojo drąsa atspindi vertybes, be kurių neįmanoma gyventi nė vienam žmogui. Todėl ir dabar padaryčiau tą patį ir taip pat. Kartais pati atsiverčiu ar feisbukas primena senus įrašus, pasiskaitau. „Hmmm, kaip protingai rašiau... Negi čia aš?“ – net suabejoju. Aš. Viskas, kas yra tikra ir kyla iš vidaus, yra tikroji varomoji jėga. Dirbtinai kuriant problemas ar jas sprendžiant, nieko nepavyksta.
Vienu metu net jaučiausi tapusi visų dėl lytinės orientacijos diskriminuojamų vaikų mama. Nemažai paauglių rašė: „Kaip gaila, kad mano tėvai – ne tokie suprantantys ir priimantys.“ Ir dabar, kai vis išlenda „nepalaikymo istorijos“, man lyg peiliu širdį pjauna. Deja, jų vis dar yra. Nes dar yra daug tėvų, kurie tiesiog neigia realybę.
Kaip jūsų dukra dabar vertina tuometinius mamos žingsnius?
Kartkartėmis abi prisimename tą mudviejų – ir jos, ir mano – augimo kelią. Nors Austėja kai kada vis dar pabaksnoja: „Pameni, koks buvo tavo požiūris iš pradžių?.. Kaip sakydavai, kad viskas praeis...“ Natūralu, kad mano pirmoji reakcija buvo kaip daugumos tėvų: praeis, paauglystė, hormonai...
Puikiai prisimenu tą tiesos akimirką. Austėja ją transliavo pirmiausia savo gyvenimo būdu. Net jei pradžioje stengiausi kai ko „nematyti“, paskui stojau į tikrą akistatą – pamačiau dukrą gatvėje su mergina. Buvau nepasirengusi tam. Turbūt nė vieni tėvai nebūna pasirengę, nežino, kaip elgtis, ką sakyti. Todėl vėliau man labai norėjosi padėti kitiems tėvams: kad tokią žinią, kaip galimą, jie bent turėtų galvoje. Kad tai nesukeltų šoko. Vis dar kartais gaunu žinučių iš mamų: matyt, mačiusios mane kalbančią, stebinčios socialiniuose tinkluose, jos skuba pasidalyti pirmąja savo išgąsčio žinute: „Dukra atsiskleidė!“, „Sūnus pasakė!“ Jos lyg nori susitikti, pasikalbėti, bet gavusios mano atsakymą padėkoja ir nurimsta.
Kokius stebuklingus žodžius joms parašote?
„Įvertinkite dovaną: vaikas jumis pasitiki, kad pasidalijo šia žinia“, – pasakau. Apie tai iš tiesų nėra ko diskutuoti ar verkti kam nors ant peties. Pirminį šoką nuslopina paprasčiausias suvokimas, kad iš pradžių reikia pakeisti visus savo požiūrio taškus. Vis dar kartais nueinu į tėvų, auginančių LGBTQ+ vaikus, emocinio palaikymo grupę – matau, kaip sunku dar neseniai „tą žinią“ išgirdusiems mamoms ir tėčiams perlipti per save ir besąlygiškai priimti vaiką.
Beje, ši emocinės paramos grupė turbūt labiausiai man padėjo. Kad ir koks sunkus buvo pirmas nuėjimas ten... Viena mama pasakojo galvojusi, kad taip nutinka tik asocialiems žmonėms, užribio šeimoms, kur vaikams trūksta dėmesio, meilės, priežiūros... Netiesa – socialinis statusas ar finansinė padėtis nieko nereiškia. Esu gavusi žinučių net iš žinomų tėvų, kurie augina tokius vaikus. Viešoje erdvėje jų nėra ir turbūt nebus. Mano manymu, šeimos, kuriose vaikai nepriimami dėl savo lytinės orientacijos ar tapatybės paieškų, vis dėlto turėtų būti traktuojamos kaip priklausančios socialinės rizikos kategorijai. Ir visai nesvarbu, kad tėvai – išsilavinę, eina aukštas pareigas ir net yra žinomi visuomenėje. Kai tėvai nepriima ir nenori girdėti savo vaiko, atsiskleidžia jų ribotumas. Atstūmę savo vaikus, paliekame juos nežinioje ir interneto platybėse, kur gali rasti ne tik gerų, bet ir labai prastų atsakymų.
Aš ir dabar kartais dalyvauju šioje paramos grupėje – kad jausčiau pulsą. Tada, kai buvau naujokė, grupėje lankydavosi mamos, seniai išsprendusios savo problemas. Bet jos žinodavo, kaip svarbu palaikyti kitas mamas, pasakyti tinkamą žodį, pasidalyti patirtimi. Mamai svarbu išgirsti, kad lygiai tą patį jau patyrė kitos, kad ji nėra vienintelė su savo klausimais, abejonėmis ar nusivylimais.
Atstūmę savo vaikus, paliekame juos nežinioje ir interneto platybėse, kur gali rasti ne tik gerų, bet ir labai prastų atsakymų.
Kokius priėmimo etapus tenka pereiti?
Kažkas labai gražiai yra palyginęs su praradimu. Visos stadijos, kurias žmogus išgyvena netekęs, yra ir čia: gedėjimas, neigimas, liūdesys, susitaikymas... Visų net neišvardysiu, bet esmė tokia, kad subyra visi tavo lūkesčiai. Kuri vienokią gyvenimo viziją ir netikėtai visa tai prarandi. Todėl būna ir pykčio, ir klausimų „kodėl man?“. Susitaikymo stadija ateina su ramybe. Kai dabartį priimi tokią, kokia ji yra.
Tokiuose susibūrimuose mamų daugėja ar mažėja?
Sakyčiau, kad didelio antplūdžio niekada nebūna, bet jų ir nemažėja. Kartais žmogui užtenka vos kelių prisijungimų. Bet liūdna, kai girdi, jog tai – vienintelė vieta, kur jos gali atvirai apie tai kalbėti. Tai reiškia, kad savo aplinkoje, su savo draugais ir artimaisiais kalbėtis negali. Tai reiškia, kad atstumiamas ne tik atsiskleidęs vaikas, bet ir jo artimiausias žmogus – vaiką palaikyti pasiryžusi mama... Net iš savo patirties galėčiau pasakyti, kad su žmonėmis, su kuriais tokie pokalbiai kėlė per daug aistrų ir diskusijų (pavyzdžiui, apie gėjų užvaldomą planetą), tiesiog nustoji kalbėtis. Draugystė darosi atsargi arba išvis nutrūksta.
Ne vienas jūsų žingsnis jau sukėlė atgarsį visuomenėje. Ką dar norėtumėte nuveikti?
Didžiuojuosi savo idėja: lygiai prieš metus surengėme simbolinę dviejų vyrų santuokos šventę. Vitalijus ir Albinas slėpdamiesi nugyveno kartu penkiasdešimt trejus metus. Norėjosi, kad jie pagaliau pasijustų laisvi ir kad visuomenė pamatytų, kaip būna. Ir ši istorija turėjo pasaulinį atgarsį: ji dalyvavo įvairiuose festivaliuose, buvo įvertinta apdovanojimais. Labai džiaugiuosi, kad ji atnešė teigiamą postūmį ne tik tiems dviem žmonėms, bet ir visai visuomenei.
Buvo smagu matyti, kaip po Konstitucinio Teismo sprendimo portalas 15min.lt paskelbė dvylika svarbiausių įvykių, kurie formavo ir inspiravo LGBTQ+ teisių raidą Lietuvoje. Vitalijaus ir Albino vestuvės buvo vienas iš jų. Labai geras jausmas tam tikra prasme tapti istorijos dalimi.
Bet dar yra didžiulių spragų, kurių nesame išsprendę. Viešumoje vis dar dažnai transliuojama, kad homoseksualumas yra blogis. Nėra rengiami psichologai ir specialistai, kurie suprastų ir gebėtų dėstyti apie lytiškumą, seksualinę orientaciją. Kad vaikai informaciją gautų iš patikimų šaltinių, o ne iš interneto platybių. Šiandien turime tik priešpriešą: gėjų ar lesbiečių paveiksliukui statoma nėščia moteris. Tai mane dirgina labiausiai. Juk ta nėščia moteris lygiai taip pat gali susilaukti gėjaus, lesbietės arba vaiko, kuris bus translytis. Nejaugi žmonės, sugalvojantys tapatinti tokius dalykus, nesupranta, kad visi vaikai gimsta vienodai!
Gal kaip tik reikėtų kūdikio besilaukiančios mamos paklausti: „Ar tu mylėsi savo vaiką, jeigu jis bus gėjus? Ar mylėsi savo dukrą, jeigu ji bus lesbietė? Ar mylėsi savo sūnų, kuris paauglystėje pasakys, kad jaučiasi mergina?“ Laikas pradėti to klausti, kad tėvai turėtų progą pagalvoti – juk ir taip gali būti. Tuomet paskui į savo vaiką nežiūrės kaip į ligonį ar visuomenės baubą. Nes dabar atrodo, kad kažkas iš kažkur nuleido tuos homoseksualius žmones į mūsų planetą... Ne, tuos vaikus gimdome ir auginame mes.