„Iš vyresnių kolegų ir savo dėstytojų nuolat girdėjau – sukurtas filmas tau nebepriklauso. Tam tikra prasme tai pajutau per pirmąją premjerą „Scanoramoje“. Sėdėjau salėje ir girdėjau publikos juoką, jaučiau, kaip visi nutyla... Buvo be galo keistas jausmas. Daug laiko praleidęs su filmu, jį pažįsti kaip kūdikį – ir staiga supranti, kad jis jau nebe vien tavo“, – prisipažįsta žurnalistė, režisierė Aistė STONYTĖ (45), į savarankišką gyvenimą paleidusi debiutinę dokumentinę juostą „Mamutų medžioklė“.
Kiek laiko prireikė šiam filmui sukurti?
Juokauju, kad viso gyvenimo ir dar septynerių metų. Daugiau niekada taip ilgai nekursiu filmo. Taip pasižadėjau. Bet su šiuo darbu būtent taip atsitiko. Karantinas pasiglemžė dvejus metus. Ir pati istorija reikalavo įdirbio. Įvairiuose archyvuose Lietuvoje praleidau beveik pusmetį, dėl kitų skridau į Londoną, ieškojau asmeninių herojų archyvų, peržiūrėjau teatro ir muziejų sandėlius. Nuvalėme ir suskaitmeninome kino juostas, kurios nuo ilgo dūlėjimo sandėliukuose buvo pasidengusios pelėsiu. Buvo daug nematomo darbo.
O dar reikėjo atsirinkti herojus, kurie geriausiai atskleistų istoriją. Atsimenu, kaip pirmą kartą prodiuseriui Arūnui Mateliui ant kamštinės lentos suklijavau galimų herojų nuotraukas – jų buvo trisdešimt. Arūnas susiėmė už galvos. Tiek negali būti dokumentiniame pusantros valandos filme. Bet tuo metu aš nežinojau, kas iš tų trisdešimties žmonių ves mus per sudėtingą laikmetį ir padės išnarplioti detektyvinę pasakojimo liniją.