Aktorius Arnas Ašmonas dabar jau puikiai atpažįstamas daugeliui. Dar vaikystėje svajojęs apie ryškiausius vaidmenis kine, šiandien jis pats žiba televizijos ekranuose. Premjeros, darbas keliuose teatruose, animacinių filmų įgarsinimas, o ir vaidmenys serialuose „Rimti reikalai“ ir „Man reikia meilės“ – 28-erių vaikino kasdienybė tikrai byloja apie išsipildžiusią svajonę. „Kitoje srityje savęs niekada ir neįsivaizdavau“, – tik šypteli jis.
Portalui Žmonės.lt A.Ašmonas pasakoja apie aktorystę, sulauktus tėvų patarimus, išgirstą kritiką ir atskleidžia svajonių vaidmenį, kurio imtųsi nė nesudvejojęs.
Arnai, jau vaidinai turbūt visose turinio formose – ir reklama, ir kinas, ir serialai, ir teatras. Ar tave gatvėje jau atpažįsta pagal kokį nors vaidmenį?
Vieno tokio vaidmens nėra, nors dažniausiai vis tiek atpažįsta iš televizijos. Žinoma, yra ir žmonių, kurie atpažįsta iš teatro. Mane visada nustebina, kai netikėtai pribėga ir sako: „O, mačiau tave spektaklyje „Pagalvinis“. Aš tuomet šiek tiek sutrinku (juokiasi). Bet konkrečių personažų vardais manęs nešaukia. O galbūt dar ir nebuvo vieno tokio vaidmens, kuris taptų kultinis.
O kur tau pačiam labiau patinka vaidinti – teatre ar kine?
Labai sunku išskirti. Vaidyba teatre ir kine yra labai skirtinga. Kai vaidini spektaklyje, kone kasdien eini į repeticijas, gludini vaidmenį, o kiekvienas pasirodymas scenoje yra vis kitoks. Ten jauti ir žiūrovo energiją.
Tuo tarpu kine viskas kitaip. Jei kažkas nepavyko, gali bandyti dar ir dar kartą. O ir kine nėra nuoseklumo, kuris toks svarbus spektaklyje. Pavyzdžiui, vieną dieną gali nufilmuoti veikėjo mirties sceną, o kitą dieną jau filmuoti, kaip tas veikėjas valgo ledus (juokiasi). Džiaugiuosi, kad galiu dirbti tiek teatre, tiek kine. Tas balansas man labai patinka.
Būti aktoriumi svajojai nuo pat vaikystės. Kaip susidomėjai aktoryste?
Vaidyba susidomėjau dar pradinėse, kai mokiausi gimtajame miestelyje Smalininkuose. Pamenu, tada reikėjo vaidinti spektaklėlyje „Katinėlis ir gaidelis“, tad kai kurie mano klasiokai ėjo bandytis vaidmenų. Aš stebėjau juos ir galvojau: „O aš daryčiau kitaip“. Galiausiai paklausiau mokytojos, ar galėčiau pabandyti atlikti katinėlio vaidmenį. Taip jį ir gavau. Po spektaklio lietuvių mokytoja mane pakvietė vaidinti būrelyje (šypsosi). Kurį laiką su džiaugsmu į jį ėjau, tačiau atėjo paauglystė ir pareiškiau – viskas, užtenka, noriu mesti. Džiaugiuosi, kad tai padaryti man mokytoja uždraudė (juokiasi).
Po kurio laiko ta pati mokytoja man pasiūlė lankyti jaunimo teatrą Jurbarke. Nuo to laiko nė karto nenorėjau mesti teatro. Taip ir nukeliavau iki Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei įžengiau į profesionalią aktorystę.
Ar tuomet vaidybą įsivaizdavai tokią, kokią ją matai šiandien?
Jei atvirai, tai taip. Nuo pat mažens „YouTube“ žiūrėdavau filmukus, kur rodydavo filmų kūrimo užkulisius, tad, kai pats tapau aktoriumi ir pradėjau vaidinti serialuose, šoko nebuvo. Tiesa, darbo teatre lūkesčiai buvo kiti. Paauglystėje, kai dar mokiausi Jurbarke, lankiau jaunimo teatrą. Prisimenu, tuomet kone mėgstamiausia vaidybos teatre dalis man buvo repeticijos. Jų labai laukiau, jos buvo labai linksmos, juokdavomės su draugais. Atėjęs į profesionalaus teatro sceną suvokiau, kad repeticijos atrodo visai kitaip – jų metu vyksta labai sunkus ir varginantis darbas (šypsosi). Tačiau tai niekada nesumenkino mano noro būti aktoriumi.
Dabar daugeliui esi atpažįstamas kaip korumpuotas pareigūnas Viktoras iš serialo „Rimti reikalai“. Ar buvo sunku įsijausti į šį vaidmenį?
Taip, tikrai nebuvo lengva. Tas vaidmuo toli nuo mano asmenybės, tai teko jo paieškoti. O ir iš pradžių, kai pamačiau save su tuo kostiumu, man buvo sunku į save žiūrėti. Labai neįprasta, bet pripratau (juokiasi). Džiaugiuosi, kad mano tėtis susijęs su policijos veikla, tai man duoda patarimų, sukritikuoja, jei kažką padarau ne taip. Jie kartu su mama žiūri šį serialą.
Iš tiesų, labai vertinu, kad tėvai, atėję pasižiūrėti mano darbų, ne tik pagiria, bet ir nebijo sukritikuoti. Aš dažniausiai to paklausau. Dažniausiai (šypsosi).
Visai neseniai žiūrovai tave išvydo dar viename seriale, tik šįkart komiškame – „Man reikia meilės“. Kuris vaidmuo tau artimesnis – Viktoras iš „Rimtų reikalų“ ar Deimantas iš „Man reikia meilės“?
Jei žiūrint pagal mano charakterį, būdą, tai man artimesnis yra Deimantas. Pradėkime nuo to, kad personažas yra komedijinis, o man labai patinka vaidinti komedijose – aš čia labiau atsipalaiduoju, labiau žinau, kaip viską suvaidinti.
Žinoma, Viktoras man taip pat yra labai brangus ir fainas, tik dėl kitos priežasties – jis yra labai nutolęs nuo manęs, tai įdomu jį kurti.
Koks tavo ryšys su aktore Gabija Staniulyte? Ar nesunku vaidinti įsimylėjėlius?
Pirmiausia, partneris, su kuriuo vaidinu, man yra svarbiausia. Man kolega visų pirma turi būti žmogus – geras, tikras, nuoširdus, o tik po to eina visi profesiniai gebėjimai ir pasiekimai. Kai žmogus yra žemiškas, kai tarp mūsų geras ryšys, tai ir darbo kokybė yra visai kitokia, o ir žiūrovas gali lengviau pajusti personažų ryšį.
Gabijos aš nepažinojau iki pat serialo pradžios. Pirmąkart susitikome per scenarijaus skaitymą, antrą kartą – per fotosesiją, o trečią – jau filmavimuose. Džiaugiuosi, kad filmuojantis Egipte visa mūsų komanda labai susibičiuliavo. Mes ne tik filmuodavomės, bet ir kartu leisdavome laiką. Per tą laiką tiek su Džiugu, (Džiugas Siaurusaitis – aut.past), tiek su Ilona (Ilona Kvietkutė – aut. past.), tiek su Gabija tapome labai gerais bičiuliais, iš kurių ir mokiausi, ir kartu juokėmės iki išnaktų. Gabija yra puikus žmogus, mūsų energetiniai laukai labai sutampa, tai kartu vaidinti tikrai buvo gera. O įsimylėjėlius suvaidinti tikrai nesunku. Tai vis tiek yra ta pati vaidyba.
Serialo filmavimo metu Egipte jūsų komandai įvyko ne viena nenumatyta situacija. Kas tau pačiam buvo įsimintiniausia?
Įsimintinų situacijų buvo ne viena. Labai įsiminė mūsų garsisto, pavadinkime, sulaikymas Egipto oro uoste. Apsauga tikrino kiekvieną jo bagažo daiktelį, o bagažas, žinoma, buvo pilnas įvairios garso technikos, kuri ir sukėlė apsaugai kažkokį įtarimą. Teko ilgai laukti, kol jį paleis.
Tiesa, juokingiausia tai, kad laukėme ne tik mes, bet ir trys autobusai, pilni lietuvių turistų, ir nežinau ar jie buvo labai patenkinti, kai reikėjo sėdėti autobuse dvi valandas po penkių valandų skrydžio.
Kaip vietiniai ir turistai reagavo į serialo filmavimą Egipto kurorte?
Dėmesio tikrai sulaukėme. Viešbutyje, kuriame filmavome, buvo daug lietuvių, o tai išėjo į naudą. Mums reikėjo statistų, kurie sutiktų filmuotis masinėse scenose, tai rasti jų nebuvo sudėtinga – visi mielai sutikdavo. Buvo net tokių, kurie sakydavo: „O, geras, ne tik paatostogausime, pamatysime, kaip filmuojamas serialas, bet ir patys pasifilmuosime. Puikios atostogos“.
Tiesa, įdomu ir tai, kad buvo ir egiptiečių darbuotojų, kurie noriai dalyvavo ir filmavosi. Tikrai galiu sakyti, kad mūsų ryški filmavimo grupė traukė akį.
Šie metai vaidybos prasme tau labai aktyvūs. Ar dabar, žvelgdamas į savo pasiekimus, gali sakyti, kad pasiekei savo didžiąją svajonę?
Aš vis sakau, kad svajonės yra tik tos, kurios neišsipildo, o jei išsipildė – tai jau ne svajonė. Aišku, mano didžiausia svajonė būtų galimybė filmuotis pas garsiausius pasaulio režisierius, pavyzdžiui, pas Quentiną Tarantino, ir vaidinti kartu su Bradu Pittu. Taip, to labai norėčiau. Nors dabar mąstau, kad gal man net užtektų galimybės pabūti tarp tokių žmonių, kad ir atnešti jiems arbatos (juokiasi).
O didžiausią savo tikslą, kurį buvau išsikėlęs, jau pasiekiau. Visada norėjau vaidinti teatre, vaidinti serialuose – tą šiandien ir darau. Aišku, turiu ir kitų tikslų, kuriuos noriu pasiekti. Bet jų kol kas neatskleisiu.
O ar dar yra vaidmenų, kuriuos galėtum pavadinti svajonių role?
Jų nemažai. Labai norėčiau, kad Lietuvoje atsirastų toks serialas kaip „Draugai“. Tai vienas mėgstamiausių mano serialų ir aš visuomet jį žiūriu, kai nebūna nuotaikos. Tikrai labai norėčiau atlikti vaidmenį tokiame seriale.
Kuris „Draugų“ personažas tau artimiausias?
Sunku pasakyti (šypsosi). Kai žiūriu šį serialą, randu labai daug bendro su savimi, su savo draugais, tai kiekvienas personažas skirtingose situacijose man atrodo artimas. O jei klausimas būtų, kurį personažą labiausiai norėčiau suvaidinti, tai turbūt atsakymas – Rossą arba Joe.
O ar egzistuoja vaidmuo, kurio nė už ką nesutiktum vaidinti?
Aš nesu tikras, ar darkart norėčiau vaidinti monospektaklyje. Jau vaidinau monospektaklyje „Skambutis Tėvui“, o jo kūrybos procesas buvo labai sunkus procesas. Kai dabar žvelgiu į šią patirtį, suprantu, kad pabandžiau, buvo puiki pamoka, bet daugiau į šį nuotykį nenorėčiau leistis. Žinoma, gal kada nors ateityje kitaip atrodys.
Ar esi pagalvojęs, kokią profesiją rinktumeis, jei nebūtum aktorius?
Manau, kad būčiau operatorius. Man labai patinka filmuoti ir kurti vaizdo įrašus. Pavyzdžiui, kai keliauju, labai mėgstu filmuoti atostogų akimirkas. Tuomet grįžęs namo tuos vaizdus montuoju, galiu tris dienas sėdėti nevalgęs ir darbuotis (šypsosi). Stengiuosi kiekvienai kelionei padaryti atostogų filmuką.
Vis pagalvoju, kad ateityje tokius filmukus norėčiau kurti ir kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, jei žmonės norėtų įsiamžinti prie jūros, aš juos pafilmuočiau, tuos vaizdus sumontuočiau ir sukurčiau jiems filmuką. Gal kada nors taip ir darysiu (šypsosi).
Fotogalerija:
