Koks būna rytas, kai sukanka aštuoniasdešimt? Jubiliejų ką tik atšventęs kino ir teatro aktorius Juozas BUDRAITIS sako, kad turbūt toks pat kaip bet kuris kitas: be pompastikos ir skambių iškilmių.
Niekad neslėpėte, kad kinas jums mielesnis už teatrą. Kine filmuojatės nuo 1965-ųjų, nuo pirmojo vaidmens Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, o į teatrą atėjote tik po dvidešimties metų, kai režisierius Jonas Vaitkus pakvietė į savo spektaklį.
Taip, kine iki šiol turiu darbo: dabar filmuojuosi pas Algimantą Puipą naujame jo filme. Gal ir yra šioks toks teatro ilgesėlis, bet bijau viruso: teatre nuolat būtum apsuptas žmonių, todėl kol kas nuo darbo čia susilaikau. Be to, teatre aš iki šiol turbūt mažai ką suprantu. Atėjau vaidinti nebaigęs jokios teatrinės mokyklos. Dėl to niekad nesijaučiau galintis konkuruoti su žmonėmis, kurie pasirengę scenai, teatro vaidmenims. Jie turbūt žino kur kas daugiau paslapčių nei aš.
Nejaugi kinas nuo teatro taip smarkiai skiriasi?
Skiriasi. Atsimenu, Vytautas Žalakevičius man yra sakęs: „Neik į teatrą, jis tave sugadins.“ Pastaruoju metu daugiau teatre padirbėjęs iš tiesų pradėjau jausti, kad ir kine imu vaidinti. Man tas teatrinis pervaidinimas niekad nebuvo prie širdies. Kaskart bandau save stabdyti ir vis prisimenu Žalakevičiaus žodžius. Dėl kino, kurį labai myliu, geriau būtų su teatru per daug artimai nesusidėti.