Prieš 88 metus Kaune, juristų šeimoje, gimė žmogus, kuriam sovietinėje Lietuvoje buvo lemta prikelti vargonų muziką. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas profesorius Leopoldas DIGRYS tik dėl staigiai blogėjančio regėjimo nusprendė, kad neseniai Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje jo sugrotas koncertas buvo paskutinis. Nesinori tikėti, juolab kad profesorius mėgsta pokštauti, o pakopų išdėstymą iki bažnyčios vargonų moka atmintinai.
Akinius nešiojate nuo jaunystės – su regėjimu susijusios problemos jums turbūt ne naujiena?
Akis gydau nuo 1943-iųjų, bet dabar staiga pradėjo blogėti. Šiandien matau blogiau negu vakar, vakar – blogiau negu užvakar. Kai ką dar įžiūriu, bet daug ką jau tik prisimenu. Karo metais, kai neturėjome elektros, skaitydavau prie žvakių. Kasdien įveikdavau po dvi storas knygas, kasdien eidavau į biblioteką jų pakeisti. Visokie „Muškietininkai“, „Vinetu“ – taip ir prasidėjo. Iš pradžių trumparegystė, paskui atsirado glaukoma, dabar ta geltonosios dėmės degeneracija. Žodžiu, kur trumpa, ten trūksta.