„Mane mušė visų akivaizdoje ir niekas nepadėjo“ – psichologė papasakojo, kaip nutraukti iš kartos į kartą besitęsiantį smurtą

Dažnai mažuosius skriaudžia patys artimiausi – tėvai ar giminaičiai. Kai kuriais atvejais jie tiesiog nesuvokia, kad emociškai, fiziškai ar net seksualiai smurtauti prieš vaikus draudžiama. Kiti vadovaujasi dar vaikystėje išmoktu modeliu – rėkė ant manęs, rėksiu ir aš. Psichologė tikina, kad šį užburtą ratą nutraukti įmanoma, tačiau reikia daug pastangų ir užsispyrimo. Tuo tarpu smurtą patyrę vaikai su to pasekmėmis tvarkosi visą likusį gyvenimą. Savo istorija apie vaikystėje patirtą mušimą ir iki šiol persekiojančius prisiminimus su 15 min sutiko pasidalinti Kristina, kelis dešimtmečius besinešiojanti skaudulį.

Kristinos istorija: „gausi lupt ir negausi verkt“ – šitie žodžiai lydėjo kasdien

„Negaliu pasakyti, ar mane tėvas mušdavo dažnai. Bet yra keli kartai, kurių niekada nepamiršiu. Pirmas, kurį atsimenu, buvo už tai, kad pavadinau tėvą kiaule, nes jis viešai išdavė mano paslaptį. Nepamenu, net kam. Tai buvo kaimynai, draugai ar tiesiog svečiai. Jaučiausi labai įskaudinta. Pamenu iki šiol tą jausmą. Pasakiau: „Ot, kiaulė“. Egzekucija įvyko iškart – man liepė pačiai nusimauti kelnes ir gultis ant jo sulenktos kojos, kad jam būtų patogiau. Daugiau nieko nepamenu. Mušdavo per nuogą užpakalį su diržu. Man tada buvo gal ketveri.

Kitas įsimintinas kartas įvyko vėliau, buvau gal penkerių ar šešerių, bet dar tikrai nežinojau, iš kur atsiranda nei žmonės, nei gyvūnai. Gyvenome kaime ir auginom triušius. Aš turėjau netgi savo triušę! Tačiau kartą atėjusi pamačiau, kad pas ją į narvą įleistas kitas triušis, jis ją puola, ant jos lipa ir labai garsiai beldžia kojomis. Mano triušė atrodė išsigandusi, išsigandau ir aš. Pradėjau verkti, prašydama ją išgelbėti. Bet tėvas paėmė mane už rankos, nusitempė į svirną ir prilupo. Kai viskas baigėsi, verkdama grįžau prie triušių narvo. Netoliese sėdėjo mama. Ji tik paklausė, ar mano kelnytės šlapios. Taip, jos visada būdavo šlapios, kai mane mušdavo.

Paskutinį kartą mane lupo, kai man buvo 12. Daugoka, sakyčiau, juk aš buvau mergaitė. Buvome pas gimines kaime, atvažiavom į atlaidus. Su kaimynų mergaite nusprendėm pasivažinėti dviračiais. Vaikystėje laikas dažnai ištirpsta, ištirpo ir tąkart. Mobiliųjų telefonų nebuvo, laikrodžio irgi neturėjau. Kai grįžom, tėvas buvo labai piktas – pasirodo, vėlavom į bažnyčią. Prilupo mane visų akivaizdoje. Gėda pasakyti, bet kelnytės vėl buvo šlapios. Pamenu, tada buvau su raudonom trikotažinėm plačiom kelnėm, jos buvo visos šlapios. Bet baisiausia turbūt buvo tai, kad man vis tiek liepė važiuoti kartu. Neleido verkti. Verkti neleisdavo niekada, kad negirdėtų kaimynai. Kai prasikalsdavau kuo, mama visada grasinančiai sušnybždavo: gausi lupt ir negausi verkt. Ji dirbo mokytoja. Negražu būtų, jei kas išgirstų. Grįžtant prie to paskutinio karto, vis dar pamenu šlapimo kvapą ir didelę gėdą – stoviu atlaiduose tarp žmonių ir visi mato mano šlapias kelnes. O man jau 12...

Prisiminus paskutinį kartą, vis nerandu atsakymo, kodėl aplinkiniai leido tam įvykti? Juk šalia buvo giminės. Gerai, galima sakyti, kad tada tai buvo norma. Tai buvo prieš 40 metų. Bet aš gyvenu su tuo iki šiol. Vis dar grįžtu į psichoterapiją, nes tie diržo kirčiai ir išgyventa gėda negyja ilgai. Bijau daryti klaidas, nes mano patirtis rodo, kad už jas labai skaudžiai baudžiama. Tad labai noriu paprašyti žmonių – kai matysit mušamą vaiką – darykit ką nors, nebūkit abejingi“, – atviravo Kristina.

Patirtas smurtas traumuoja labai smarkiai

Nors smurto prieš vaikus atveju mažėja, mes sąmoningėjame, kartais atrodo, kad taip yra tik dideliuose miestuose. Paramos vaikams centro psichologė Ieva Daniūnaitė aiškino, kad oficiali statistika apie smurtą prieš vaikus yra tik dalis visų atvejų. Praktinio darbo su šeimomis patirtis ir moksliniai tyrimai rodo, kad realybėje situacija – prastesnė. Vilniaus universiteto mokslininkai prieš keletą metų nustatė, kad 71 proc. paauglių artimoje aplinkoje yra susidūrę su bent vienos rūšies smurtu. Gali būti, kad žmonės, kuriuos pasiekia mažiau informacijos, kurie turi mažiau galimybių dalyvauti tėvams skirtuose kursuose ar paskaitose patiria daugiau vaikų auginimo iššūkių, nei tie, kurie sužino daugiau.

Pagal įstatymą, bet kuris asmuo, sužinojęs apie vaiko teisių pažeidimą turėtų informuoti savivaldybės vaiko teisių apsaugos skyrių. O jeigu situacija pavojinga ir reikia įsikišti nedelsiant, galima kreiptis ir į policiją. Dažniau apie smurtą praneša suaugusieji, tačiau gali ir vaikai.

Pasak psichologės, žala, kuri būna padaroma smurtaujant prieš vaiką, priklauso nuo daug veiksnių. Smurtas patirtas namuose tam tikra prasme žaloja labiausiai. Dėl to tampa sudėtinga pasitikėti kitais žmonėmis, pasidaro sunku atskirti, kas yra saugus, o kas – pavojingas žmogus. Nes vaikas yra priklausomas nuo tėvų, jais pasitiki, kad išgyventų, tačiau tuo pačiu tėvai elgiasi netinkamai ir jį baudžia.

„Pasekmės gali būti labai įvairios ir ilgalaikės. Tuo metu, kai patiriamas smurtas, galima pastebėti, kad vaikas kasdienybėje nerimauja, jaučiasi prislėgtas, susiduria su elgesio problemomis, sunku susikaupti, mokytis, bendrauti su kitais. Tai gali tęstis ilgalaikėje perspektyvoje, ypač jei smurtas trunka ilgai. Priklausomai nuo smurto rūšies, atsiranda ir pasekmių aspektai, tačiau kuo anksčiau prasideda ir ilgiau tęsiasi smurtas, tuo sudėtingesnės gali būti pasekmės“, – aiškino I.Daniūnaitė.

Labai svarbus aspektas šiuo klausimu – ar smurtą patiriantis vaikas sulaukia pagalbos? Jeigu niekas to nepamato arba jam pačiam pasakius – nesureaguoja, pasitikėjimas žmonėmis menksta, todėl gali prireikti labai daug laiko jį atgauti. Tai atsiliepia vėliau, pavyzdžiui, sunkumais užmezgant ilgalaikius santykius, auginant savo paties vaikus. Dėl tokių patirčių gali nukentėti net fizinė sveikata.

Jeigu nuo mažens esi santykiuose, kuriuose tave skriaudžia tas, kuris turėtų rūpintis, neturi patirties, kaip kitaip gali veikti santykiai. Todėl sunku atpažinti, kada kitas žmogus yra patikimas – sako tiesą, daro taip, kaip sako, elgiasi prognozuojamai. Dėl šių priežasčių sunku užmegzti sveikus santykius su geranoriškais, besirūpinančiais ir nesmurtaujančiais žmonėmis.

Pasak psichologės, matomas smurtas artimoje aplinkoje gali taip pat stipriai traumuoti, kaip ir tiesiogiai patiriamas smurtas – sukelia nesaugumo jausmą, išgąstį. Vaikas gali jaustis kaltas ar atsakingas dėl to, kad vyksta smurtas, kad jis nesugebėjo sustabdyti smurto ar kad neapgynė kažkurio iš suaugusiųjų. Ilgalaikėje perspektyvoje tai gali atsiliepti žmogaus pasitikėjimui kitais, gebėjimui kurti ir išlaikyti tarpusavio santykius.

Perduodamą smurto artimoje aplinkoje praktiką įmanoma nutraukti

Istoriškai žvelgiant į savo prosenelių, senelių, tėvų gyvenimus gali susidaryti įspūdis, kad bent vienos rūšies smurtą patyrė bene kiekvienas Lietuvoje augintas vaikas. Tad natūraliai kyla klausimas, ar gali būti taip, kad vaikystėje patirtas smurtas niekaip neatsiliepia suaugusio žmogaus gyvenime, o jis savaime išmoksta pasitikėti kitais žmonėmis ir nebeskriausti savo vaikų?

I.Daniūnaitė tvirtina, jog galimos pasekmės priklauso nuo to, koks smurtas buvo patirtas, kiek stiprus ir kiek ilgai truko. Taip pat nuo to, ar savo aplinkoje vaikas turi kitų žmonių, į kuriuos gali atsiremti. Tai gali būti kiti giminaičiai, mokytojai, kurie yra rūpestingi, paremia, palaiko vaiką, tuomet žala gali būti mažesnė: „Kai kurie vaikai yra labiau atsparūs, kiti – mažiau, nuo to taip pat priklauso, kaip bus paveikta vaiko raida. Vargu ar įmanoma, kad smurtą patyrusio vaiko tai absoliučiai niekaip nepaveiktų nei vaikystėje, nei suaugus. Nori nenori, tokia patirtis sukelia stiprių ir sunkių jausmų, kurie gali sugrįžti bet kurią akimirką“.

Ji nuramino, kad iš kartos į kartą perduodamą smurto artimoje aplinkoje praktiką įmanoma nutraukti. Tam reikia sąmoningumo ir atkreipimo dėmesio į save. Auginant vaikus iššūkių iškyla visiems, o įtemptomis akimirkomis žmonės natūraliai ima elgtis taip, kaip jiems pažįstama, kaip jie yra išmokę labai seniai. Jeigu jie išmokę, kad kai patiri sunkumų, trenki kitam, jį žemini ar keli balsą, tą patį jie darys ir prieš vaikus.

Iš kartos į kartą perduodamą smurto artimoje aplinkoje praktiką įmanoma nutraukti

Jeigu norima tai nutraukti, pirma reikia suprasti, iš kur tai ateina. Tėvams gali padėti stabtelėjimas ir pagalvojimas, kaip pats jautėsi tai patirdamas, kai buvo vaikas ir ką jis apie tai galvoja dabar. Tam reikia drąsos ir noro pažinti patį save. Taip pat nepakanka tik norėti, būtina imtis veiksmų. Kartais labai padeda specialistų pagalba ir aptarimas to, kas vyksta bei planas, kaip situaciją pakeisti. Tai tikrai įmanoma.

„Apibendrintai kalbant, smurtą patyrusių asmenų raida gali klostytis dvejopai. Pirmieji gali būti nuolaidūs, paklusnūs, prisitaikantys, nedrįstantys reikšti savo nuomonės, atsitraukiantys, baikštūs. Kiti gali elgtis priešingai – pulti pirmi, kol nebuvo užpulti, greit supykti, agresyviai elgtis. Asmeninis temperamentas tam irgi gali turėti reikšmės“, – aiškino psichologė.

Tačiau iš esmės didžiausias skirtumas yra tas, kiek ir kokį smurtą vaikas patyrė bei kokių teigiamų resursų tuo metu turėjo. Jeigu smurtas tęsėsi nuolat, nebuvo nieko pozityvaus, tikėtina, kad pasėkmės bus sunkesnės. Jeigu vaikas turėjo pomėgių, žmonių, kurie padėdavo, tokiam žmogui atsitiesti bus lengviau.

Primename, kad prireikus pagalbos visada galima:

• kreiptis į Specializuotos kompleksinės pagalbos centrą telefonu +370 700 55516 arba interneto svetainėje www.specializuotospagalboscentras.lt;

• rasti artimiausią pagalbos vietą interneto svetainėje www.visureikalas.lt;

• norint skubiai pranešti apie smurtą artimoje aplinkoje, skambinti pagalbos numeriu 112.

Apie iniciatyvą „Pastebėk smurtą“:

IKEA tiki, kad namai turėtų būti kupini saugumo ir pagarbos. Deja, savuosiuose taip jaučiasi ne visi. Štai kodėl nusprendėme prabilti apie smurtą artimoje aplinkoje ir pradėti iniciatyvą „Pastebėk smurtą“. Junkitės prie mūsų judėjimo, stebėkite aplinką plačiai atmerktomis akimis ir prisidėkite prie pokyčių. Tik veikiant išvien, namai gali tapti saugesne vieta visiems.